-Nekalbėk su manim šitaip. -Arba kas? -Arba aš paversiu tavo gyvenimą pragaru. Zayn Malik fanfiction #Wattys2015

****** -Ar tu žinojai ,kad jis taip gali pasielgt?.-Ramiau paklausiau ,kai jis tiesiog žiūrėjo į mane. -Aš nesitikėjau to.-Taip pat ramiai atsakė. -Juk tu nužudei jo brolį.-Priminiau jam. -Žinau nebūtina to primint.Niall ką nors rast jis visada ką nors randa. -O jei ne Zayn?Ką tada darysim?Mūsų vaikas ten.-Pakėliau balso toną. -Žinau Chloe..Manai aš to nežinau...kiekviena kūno dalele pykstu dabar ant savęs ,kad per mane ji ten su jais.-Nieko neatsakiau ir tiesiog stovėjau kelias minutes tyloj ,kol jis vaikščiojo pirmyn atgal. *****

**** -Žinau kad tu pyksti bet...-Neleidau jam pabaigti ir išsiliejau savo pyktį. -Pykstu ? Tu sakai pykstu aš įniršus ,Zayn, ir tai ne tas pats dalykas aš dabar tokia įniršus ,kad galėčiau padegt ką nors ir mėgautis vaizdu. **** Na ką pamaniau ,kad reikėtų sukelti ir savo pirmąją istorija nuo ko viskas ir prasidėjo ;) Labai neteiskit rašiau ją 2014metais :D

◇◇◇◇◇ -Noriu ,kad mylėtum savo gyvenimą taip ,kaip myli mane.-Sušnabždėjau ir atrodo jis klausėsi ,nes vis dar laikė mane savo glėbyje ir nejudėjo. -Prižadėk man. Prižadėk ,kad neišjungsi emocijų ,Niall.-Kalbėjau ,tačiau jis taip nieko ir neatsakė. ◇◇◇◇◇ Demon istorijos antrasis sezonas !

Niekada merginos nėra manęs atstūmusios. Tai aš jas palieku vienas - sutryptas ir įskaudintas. Liejančias ašaras dėl manęs, prašančias jų nepalikti, mylėti jas. Bet šitas mėšlas ne man. Meilės nėra. Ji neegzistuoja. Širdis skirta tik pumpuoti kraują, o ne jausti. Ji tik dar vienas organas mūsų kūne, kuris atlieka tam tikras funkcijas. ******* Highest rank #1 in Fanfiction Cover by - @mimieran {2016 - 2017}

Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių. Nelankiau mokyklos. Neturėjau draugų. Turėjau namų mokymą. Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio. Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo širdį, bet tai liks tik mano svajone, nes tai neįmanoma. Neturėjau jokių giminių, tik mamą ir tėtį kurių visada nėra namuose. Visą laiką buvau saugoma ir uždaryta namuose. Niekada nejaučiau laisvės, nes visada buvau saugoma. 24 valandas mūsų namus saugojo stipriausi vyrai kurie buvo pasiryžę paaukoti gyvybę, kad apsaugotų mano tėvus, o svarbiausiai mane. Bet vienas tėvų sprendimas pakeitė mano gyvenimą. Tėvų sprendimu, pradėjau lankyti mokyklą, nes jų manymų man reikia šiek tiek laisvės, kad nebejausčiau manęs slegiančių namų sienų. Bet tik su vieną sąlygą, kad mane saugos du apsauginiai. *********************** Highest rank #1 in Fanfiction Cover made by - @mimieran {2015 - 2017}

- Iškrypėlis - Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų. - Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau. - Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio. - Neišdrįsi. - Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėlė antakį jis. - Tai kaip? Tau viskas gerai? Deja, deja, deja. Man nespėjus atsakyti išgirdome Andrėjaus balsą už durų šaukiantį mūsų vardus. Jokūbas greitai mane atstūmęs išlindo pro duris. - Aš čia, tėti, Ana - duše. Dar vienas klausimas, Anastasija, - tyliai paklausė Jokūbas atsisukęs į mane, - tu išdykusi mergaitė lovoje? - Pabandyk ir sužinosi.

Aš esu Kayla Blake. Man virš 17 metų. Prieš savaitę netekau savo gyvenime svarbiausių ir brangiausių žmonių - savo tėvų. Jie žuvo autoavarijoje. Tą ankstyvą rytą man paskambino moteriškė ir pranešė apie nelaimę. Nuo tos dienos atrodo visas pasaulis išslydo iš po kojų. Verkiau visą laiką, negalėdavau negalvoti apie savo tėvus, ar jų pamiršti. Naktimis negalėdavau užmigti, nes nuolat mintys neduodavo ramybės. Užmigti galėdavau tik tvirtame, šiltame vyresnio brolio glėbyje. Jis padėdavo man nemąstyti apie autoavariją. Jis iškart po laidotuvių išvažiavo tvarkyti įvairiausių reikalų. Tad dabar susikroviau visus savo daiktus - drabužius, batus, kompiuterį ir kraustausi pas senelius, kurie gyvena London'o centre. Jie mane apgyvendins pas save, nes esu vis dar nepilnametė. Paskutinį kartą London'e gyvenau, kai man buvo tik 5 metai, beveik nieko neatsimenu. Kažin, ar labai pasikeitė London'as per 12 metų? Reikės užsirašyti į mokyklą ir pabaigti 12 klasių, nedaug liko tik metai. Nors dar tik pati birželio pradžia, nenoriu palikti visko paskutiniam mėnesiui. Gal taip, bent kiek, prasiblaškysiu nuo tėvų mirties? Manau, visą vasarą praleisiu senelių name, neturiu jokio noro švęsti vasaros atostogų. Bet gal nebus viskas taip blogai? Gal sutiksiu draugų? Gal pajusiu tikrą meilę? Gal pavyks prasiblaškyti nuo tėvų mirties ir džiaugtis vasaros atostogom? Gal jos bus man nepamirštamos su daugybę įspūdžių, išdaigų, nutikimų, nuotykių? Visa tai žino tik likimas... Aukščiausia vieta: #1 in Fanfiction DĖMESIO! Čia mano 1-ma rašyta istorija, kurioje kartojasi veiksmas, žodžiai ir pnš. 1-mas blynas prisvilęs ;) 2 ŠIOS ISTORIJOS SEZONAS - "My Life Is Better Now"

Niekada netikėjau meile. Tačiau mama tikėjo, todėl teko išsikraustyti pas jos sužadėtinį. Nors nelabai mėgau būsimo "tėčio", tačiau mano įbrolis dar blogiau... Jis su draugais nieko neprisileidžia artyn. Nekalba net su merginomis. Jų visi bijo. Aišku aš nežinojau, kad jie gi tipo "kietekai",nors man tai ir nerūpėjo, nes ir pati buvau ne iš kelmo spirta. Nors istorija baigta, vis tiek laukiu jūsų nuomonių:)

*Tik pasakos baigiasi"gyveno ilgai ir laimingai".*