"Nežinau ar tai aš ją išgelbėjau, ar ji mane. Tačiau žinau, kad jos nenoriu keisti į nieką."

Tai Pasaulis, visiškai skirtingas nuo šiandien esančio. Jame yra ir magijos, ir stebuklų, karų ir marų, politinių intrigų ir melo, jame yra viskas, kas surišta su stebuklingu pasauliu. Netgi ir nykštukų ar elfų. Bet kaip mato šį pasaulį paprastas karys? Kaip jam išgyventi tokioje košėje, kur viskas atsisuka prieš Tavo valią? Kaip jam išgyventi, kai patyręs negandų vaikystėje ir būnant belaisviu, jis atranda savyje dar kai ką, kas griauna jo paties ir taip sugriautą gyvenimą?

Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.

Kol žmonės ramiai gyvena savo pasaulyje, nedidelėse bendruomenėse verda kitokių būtybių gyvenimas. Žvėrtakiai, arba šiuolaikiškai, teriantropai, kadaise buvo dievai, kuriuos žmonės garbino. Tačiau ši praeities dalis išnyko iš istorijos sūkurių, o žvėrtakiai prisitaikė prie žmonijos ir tapo jos dalimi niekam nekeldami įtarimų. Viename iš teriantropų miestų, Kvinse, gyvena paskutinė savo rūšies atstovė Nova. Mergina priklausė senais laikais gyvavusiai karališkai žvėrtakių šeimai, tačiau lemtingas įvykis pasuko visą šios rūšies likimą. Visgi, rodos, sukrečiantis praeities įvykis nenugrimzdo amžiams ir kartu su į Kvinsą atvykusia naująja karališkąja šeima atkeliavo ir naujos bėdos, kurios palies Novos gyvenimą. Mergina privalės susidurti su baimėmis, kurios jai niekada neegzistavo.

Anksčiau vadinos Sex toy. Įspėjimas:Labai nešvanki istorija.

Tai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti... Ir verčiau juos tai pajusti kiekvienu savo kūno lopinėliu. Kūrinys yra iš 55 skyrių, ir nepaisant visko, visus juos dievinu. Istorija rašyta prieš gerus septynerius metus, todėl skiriasi nuo mano šiuo metu rašomų kūrinių. * * * „Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, išsišovusius skruostikaulius, pablyškusią odą, kaip vijoklis tankius plaukus, lyg koks karo dievas nužengęs iš aukštybių ieškantis sau aukų...Jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje."