Žinau , kad Jis - pamesta knyga. Viršelis nuostabus , traukiantis atversti knygą, bet vidus toks nenuspėjamas, įdomus ir kraupus. Tačiau Jis greitai tapo tas kažkas, ko noriu aš . Kažkas, ką myliu ir ko nekenčiu.

Kai myli žmogų esi visiškai jam atsidavęs. Atsidavęs tiek, kad apie save nebegalvoji, negalvoji ir apie tai, kad galbūt jis nevertas tavęs. Nepastebi, kad žmogus kurį myli nuolat tau meluoja. Neklausai aplinkinių patarimų, kad galbūt jis visai ne toks kokį jį matai tu. Viską jam atleidi, viską uždarai savyje, nes žinai, kad be jo negalėtum gyventi. Tiki, kad žmogus gali pasikeisti, kartoji ir jam tai. Jis toliau prisiekinėja savo meilę tau ir tu - žinoma patiki tuo. Ir pagaliau tai nutinka - jis iš tiesų pasikeičia. Įrodo kad tikrai tave myli. Ir štai. Vieną dieną jis išeina. Tiesiog palieka tave nieko nepaaiškinęs. Ir tu lieki su daugybę klausimų. Galiausiai su laiku supranti, kad nebe susigrąžinsi jo, kaip susigrąžindavai anksčiau tau belieka tik jį pamiršti...