Kol žmonės ramiai gyvena savo pasaulyje, nedidelėse bendruomenėse verda kitokių būtybių gyvenimas. Žvėrtakiai, arba šiuolaikiškai, teriantropai, kadaise buvo dievai, kuriuos žmonės garbino. Tačiau ši praeities dalis išnyko iš istorijos sūkurių, o žvėrtakiai prisitaikė prie žmonijos ir tapo jos dalimi niekam nekeldami įtarimų. Viename iš teriantropų miestų, Kvinse, gyvena paskutinė savo rūšies atstovė Nova. Mergina priklausė senais laikais gyvavusiai karališkai žvėrtakių šeimai, tačiau lemtingas įvykis pasuko visą šios rūšies likimą. Visgi, rodos, sukrečiantis praeities įvykis nenugrimzdo amžiams ir kartu su į Kvinsą atvykusia naująja karališkąja šeima atkeliavo ir naujos bėdos, kurios palies Novos gyvenimą. Mergina privalės susidurti su baimėmis, kurios jai niekada neegzistavo.

Šalia Gentoro miesto yra miškas. Visi kalba, kad jis prakeiktas, nes ten paslaptingai dingsta žmonės. Elizabeta vardan savo sesers gyvybės pasiryžta jį įveikti. Galbūt miškas nėra toks blogas, koks jai atrodo? Galbūt tikrasis blogis slepiasi kažkur kitur ir taikosi ją sunaikinti? Net pati to nenorėdama Elizabeta įsitraukia į karą, o visus išgelbėti gali tik jos pačios praeitis.

Netolima ateitis. Pasaulis ramus, nes jame nebevyksta karai ir kiti sukilimai. Dabar jį laiko tvirta drausmės ir taisyklių paisymo grandinė. Žmonės pamažu praranda savo laisvo pasirinkimo teisę. Jie tampa priklausomi nuo kitų. Viskas pasikeitė nuo tada, kai pasaulyje įsivyravo galinga valdžia. Jos atstovai vadinami Aukštesniaisiais, tačiau nė vienas nežino, kas jie tokie iš tikro ir kaip jie tapo pasaulio valdovais. Mjusei tai visada atrodė keista, bet žmonės jiems nesipriešino ir dievino Aukštesniuosius, nes jie sugebėjo sutvarkyti pasaulį. Deja, niekas nepaisė, kad valdžios surengti Žaidimai ir pramogos iš tiesų neša mirtį ir nelaimes, o pačių žmonių protai nebeleido jiems suvokti, jog jie tampa vergais. Galbūt Mjusei pavyks atskleisti Aukštesniųjų paslaptį ir parodyti jų tikrųjų veidus, kol jie visiškai nesužlugdė jų pasaulio. Du visiškai skirtingi, vienas kito nemėgstantys jaunuoliai sudalyvaus viename iš Aukštesniųjų Žaidimų ir pakeis visą pasaulio istoriją... Tai istorija apie ateitį, kurią valdo kur kas aukštesni sutvėrimai, o tavo poelgiai ir gyvybė priklauso nuo kitų. Tai istorija apie meilę, kuri atsirado iš neapykantos ir sugebėjo užaugti žiauriame pasaulyje...

Tai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti... Ir verčiau juos tai pajusti kiekvienu savo kūno lopinėliu. Kūrinys yra iš 55 skyrių, ir nepaisant visko, visus juos dievinu. Istorija rašyta prieš gerus septynerius metus, todėl skiriasi nuo mano šiuo metu rašomų kūrinių. * * * „Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, išsišovusius skruostikaulius, pablyškusią odą, kaip vijoklis tankius plaukus, lyg koks karo dievas nužengęs iš aukštybių ieškantis sau aukų...Jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje."

Hilė yra kitokia. Nebūtų keista, jei ji negyventų tarp vampyrų. Jos tėvai ją dar visai mažą atnešė į vampyrų akademiją. Nuo to laiko ji daugiau jų nebematė. Mergina tikrų tikriausia vampyrė, bet jaučia, kad kažkas ne taip. Be to, netikėtai ji tampa sergėtoja, ir ne bet ko, ogi gražaus, tačiau kieto charakterio Kleo. Kad ir kiek Hilė jo nepakenčia, pagal sergėtojų taisykles jai tenka jį saugoti. Tačiau tai tik smulkmeniška problema, su kuria Hilė privalės susidoroti, palyginus su kitais netikėtumais vampyrų akademijoje. Istoriją sudaro 3 dalys.

Metuose yra trys dienos, per kurias visi Alkatraso salos gyventojai yra priversti slėptis. Tuo metu į gatves yra paleidžiami keisti padarai iš požeminio kalėjimo. Alkatraso saloje gyvena žmonės, kurie įkalinti ir negali patekti į išorinį pasaulį, dar vadinamą Išore. Jie gyvena savo įprastus gyvenimus ir niekas nežino tikrosios istorijos, kodėl jie atsidūrė saloje ir kas iš tiesų vyksta Išorėje. Tačiau Ešė vienintelė, kurią kamuoja nežinia, ir ji neketina susitaikyti su gyvenimu Alkatrase, ypač tada, kai sužino, kad pabaisos iš požemių nėra tikrasis blogis gaubiantis šią salą. Autorės žodis: Alkatraso sala, kurioje vyksta ši istorija, nėra reali ir neatitinka realybėje esančios salos su tokiu pat pavadinimu. Viskas, kas minima šioje istorijoje, yra mano išgalvota. Bet koks atitikimas su realybe yra atsitiktinumas.

Tai ne pasaka, kurioje gyvena princesės, įkalintos užburtuose bokštuose, ir princai, siekiantys jas išvaduoti. Esu tik aš. Ir raganos, kurias aš medžioju... Tylus, amžinai rūke skendintis Dūmoro miestelis, pagarsėjęs kaip gausiausia raganų buvimo vieta. Raganų deginimas, vaikų ir vyrų pagrobimai bei negyvos jaunos mergelės be širdžių - tai vietinių gyventojų nebestebina. Taip jaučiasi ir Emerė, mergina, kuri apsimeta vaikinu, kad galėtų medžioti raganas. Tačiau nors ir Emerei toks gyvenimo būdas visai ir netrukdo, dažnai jos galvoje aidi vienas klausimas. Ką tokio slepia jos praeitis?