Ar įmanoma pamiršti savo pirmąją meilę? Kimberly iš visų jėgų bando pamiršti Harry. Ji tiki, kad su laiku viskas įmanoma. Su laiku jai nebeskaudės taip kaip skauda dabar. Bet kažkur giliai, giliai yra vilties, kad jis sugrįš. Sugrįš ir pasakys, kad niekada nebuvo išvykęs. Tai tik blogas sapnas. Pasakys, kad viskas bus gerai. Bet jis negįžo. Tai nebuvo sapnas ir gyvenimas juda tolyn. Kimberly mažais žingsneliais bando judėti tolyn Atrodo turėtų būti lengvą pamiršti žmogų kuris visą laiką melavo, skaudino ir tuščiai žadėjo. Bet taip nėra. Be Harry Kimberly negyvena, ji tik egzistuoja. Kas nutiks likimui juos suvedus iš naujo? Ar viskas bus taip, kaip kadaise buvo?

Mėnesis atrodo gana trumpas laiko tarpas, nebent tu esi prirakintas prie savo didžiausio priešo. (Istorija sukurta 1D fanfictionų laikais ir dėl švento atminimo nusprendžiau nekeisti vardų ir išvaizdų, nes jie yra VIENINTELIAI įrodymai, kad tai fanfictionas. JEI TU NEŽINAI NIEKO APIE 1D TU VIS TIEK GALI SKAITYTI ŠĮ KŪRINĮ, ČIA NĖRA DAINININKŲ, ČIA PAPRASTI ŽMONĖS, TIK VEIKĖJAI TURI IŠVAIZDOS ATSPINDĮ REALYBĖJE) All Rights Reserved

Bronte Davis yra „Worthington" aukštosios mokyklos mylimiausioji. Charizmatiška, miela asmenybė padeda visiems ir kiekvienam. Todėl lengva suprasti, kodėl visi myli ją. Tokiu yra kiekvienas, išskyrus Blake Parker. Jis mokyklos grubus, arogantiškas ir blogas vaikinas. Tačiau nėra sunku suprasti kodėl. Nors Blake žiaurus ir egoistiškas, Bronte yra maloni, paslaugi ir nuolanki. Taigi kas atsitinka kai Bronte yra priversta pasilikti Blake namuose, nes jos tėvams tenka keliauti aplink Afriką dėl darbo? Na, su Bronte staiga ryžtingai susidraugauja blogas vaikinas. Ir tik galite įsivaizduoti visas skirtingas galimybes. Vėli vakarų pokalbiai, negailestingos išdaigos, nuolatiniai nesutarimai ir paslaptys, kurios dar atsiskleis. Stebuklas, kad jie dar nenužudė vienas kito... kol kas. Ir vėl, priešingybės kurios traukia. __________ Istorija yra verčiama! Todėl dalys nebus keliamos dažnai.

Kai myli žmogų esi visiškai jam atsidavęs. Atsidavęs tiek, kad apie save nebegalvoji, negalvoji ir apie tai, kad galbūt jis nevertas tavęs. Nepastebi, kad žmogus kurį myli nuolat tau meluoja. Neklausai aplinkinių patarimų, kad galbūt jis visai ne toks kokį jį matai tu. Viską jam atleidi, viską uždarai savyje, nes žinai, kad be jo negalėtum gyventi. Tiki, kad žmogus gali pasikeisti, kartoji ir jam tai. Jis toliau prisiekinėja savo meilę tau ir tu - žinoma patiki tuo. Ir pagaliau tai nutinka - jis iš tiesų pasikeičia. Įrodo kad tikrai tave myli. Ir štai. Vieną dieną jis išeina. Tiesiog palieka tave nieko nepaaiškinęs. Ir tu lieki su daugybę klausimų. Galiausiai su laiku supranti, kad nebe susigrąžinsi jo, kaip susigrąžindavai anksčiau tau belieka tik jį pamiršti...