Kilijanas Rigerdas tampa visiems nebesugaunamas, nuolat bandantis sugriauti Adamantui Ternovui gyvenimą. Įvykęs siaubingas įvykis labai palaužia Elitą. Jai tenka kovoti ne tik su savo liga, klastingai nagus prikišusiu Kilijanu prie jos jaunystės, bet ir dėl baisios širdgėlos netekos artimiausio žmogaus žemėje. Visas šeimos pasaulis apsiverčia ir Elita tampa nebe tuo žmogumi, kokiu ji buvo. Šalia jos Tervonų broliai, kurie pasakoja savo skirtingas istorijas. Viena jų versija, kad jiems reikia betkokia kaina išgyventi, kita - kad jie pavargę ir jie norėtų rasti sprendimą. Gabriela, iš pažiūros dviveidė, drąsi ir ryški asmenybė, bet tai, ką rado su Augustu, ji suprato po visko. Ji ten rado save ir nedrįsta jam pasakyti. Ji tai surado būtent tada, kai jis visa tai pametė ir perlipęs nuėjo. Kaip elgtis, kai tave pasirenka dėl savanaudiškų tikslų? Ką daryti, kai gyvenęs neapykantoje staiga supranti, kad seni įpročiai taip verčia praleisti daug ką pro akis? Kaip išgelbėti save, nesunaikinant kitų? Kaip pasipriešinti blogiui, kuris prieš daug metų buvo dar tik sužalotas gėris? Kaip pateisinti blogio elgesį, jeigu jų motyvai tokie patys? Kaip pateisinti, kai visada esi kaltas? Ternovų šeima žino visus kelius, laidojančius vieni kitus, tik, deja, nei vieno, kad paspaustų vienas kitam rankas. Drąsūs tie, kurie matydami neteisybę, bando ją sustabdyti. (SĄSAJOS SU ŠNABŽDESIAIS IR PRAGARO KARTA)

*Ateitis nepriklauso bailiams, ji priklauso drąsiausiems. Ir jie tokie buvo: Truputį išprotėję, truputį pasimetę, truputį palūžę, pridarę klaidų už kurias tyliai kentėjo, giliai viduje tenorintys, kad juos kas nors suprastų ir mylėtų. Jie buvo drąsūs, ne bailūs. Drąsūs pasipriešinti sau ir kitiems, drąsūs pirmiausiai pasirūpinti savimi ir tik tada kitais. Šios istorijos veikėjai veikiami vidinių bangų, atsisakantys bet kokio atvirumo su priešaky esančiu žmogumi. Adas bet kokia kaina bandantis išlaikyti save aukščiau visko, Elita ieškanti kelio į Ado širdį per paslaptis, kurių ji nežino, Augusto išvaizda neleidžianti tikėti ir pasitikėti, kad kartais ne viskas turi priežastį. Kartais yra dalykų, kurie turi įvykti nepaisant tam tikrų žmonių ar tam tikrų situacijų, kad tai ne tik kaip tu atrodai, kad viskas dar priklauso ir nuo to, koks esi. Dar yra Gabriela, kuri plėšosi į dvi puses dėl vidinių prieštaravimų, žmonių sutiktų jos gyvenime ir pareigos, atsakomybės išlaikyti dalykus apie kuriuos ji niekada nekalba. Kaip gi Dorijanas? Kas jis toks ir ar tikrai jis toks blogietis kaip atrodo, o gal nebuvo tų, kurie jam būtų iš tiesų svarbūs? Ką darysime su tais, kurie nori naikinti? Ką darysime su tais, kurie nori mylėti? Kaip kalbėtis su tais, kurie neturi net kuo kvėpuoti? Serijos „Drąsių Niekas nežudo" antra dalis: Kaulai ir kraujas. (SĄSAJOS SU ŠNABŽDESIAIS IR PRAGARO KARTA) *Ronaldas Reiganas

Malijus ir Kilijanas buvo neatskiriami nuo vaikystės. Jų gyvenimas priminė bilietą į laimės traukinį su nesibaigiančiu galiojimu: pirmosios pusbritvės, pirmas kraujo skonis ir drąsa, kurią jie vartojo it antibiotikus nuo bet kokios baimės. Jie tikėjo, kad drąsių niekas nežudo. Ir tai buvo tiesa iki tos akimirkos, kai likimas užtaisė savo snaiperio ginklą. Viena klaida, viena egoizmo sekundė ir Malijus sugriauna viską. Kontrolinis likimo šūvis kliudo ne tik jį patį, bet ir du brangiausius žmones - seserį ir geriausią draugą. Likęs vienas su savo nuodėmėmis, jis priverstas susidurti su jėga, kuri stipresnė už visą žmoniją. Praeities šešėliai vis dar klaidžioja senojo Ladono gatvėmis, kai čia atsikrausto Elita. Ji - tyli stebėtoja, savo pasaulį matanti per fotoaparato objektyvą. Ji nenori būti naujoke ir juolab nenori traukti niekieno dėmesio. Tačiau Ladone tyla yra prabanga, kurios ji negali sau leisti, o ypač tada, kai įsisuka į aštuonių brolių Ternovų problemas, kurias lydi ginklas ir galia, atėjusi su prakeiksmu, kuris nepalieka pasirinkimo kaip tik išlikti arba mirti.

Frėja galutinai atsisuka prieš savo dėdę, pagaliau išsklaidydama bet kokias abejones. Betkokia kaina išgyvendama sielvartą ji imasi tik vieno tikslo: sunaikinti savo dėdę ir nuversti jį galutinai nuo Šnabždesių sosto. Merginą nuolat akylai saugo Vraino rankos, dar kitaip pragaro paštininko, ir Mikio akys, nuolat ieškančios jos tarp minios. Dvi labai skirtingos jėgos, tik klausimas, kiek tos jėgos pasiryžusios dirbi išvien? Antra sagos dalis vadinama „Edeno sodai". Tai noras kovoti už savo vietą po saulę, tai kaina už buvimą savimi, už savęs pasirinkimą. "ŠNABŽDESIŲ" saga yra miksas ir tęsinys su Ternovų šeima po maždaug septyniolikos metų. (SĄSAJOS SU DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO IR PRAGARO KARTA)

Liusijaną Roizijų Šnabždesių žemėse visi gerai žinojo dėl siuntėjo darbo, dar kitaip vadinamo paštininko. Tik čia Demonų paštininkas anaiptol nenešė vien tik pasimetusių laiškų. Pravarde Vrainas, jį čia gerbė kiekvienas ir žinojo, kad su tokiu geriau neprasidėti. Praėjus devyniolikai metų po visų įvykių, Vraino šeima nusprendžia, kad laikas šiek tiek pavartyti smėlio laikrodį ir pakeisti kai kuriuos esamus dalykus, kas Vrainui ima tragiškai nepatikti. Iš paštininko, kurio didžiosios privilegijos leido daryti ką tik nori, o nusistovėjusi tvarka žemėse Vrainą kėlė ant smailų šakių, tėvas jį nugrūda į demonų ir angelų mokyklą, kuriame jis čia tampa mokytoju. Tik ar už mokytojo statuso neslypi didesnės paslaptys? Taisyklės čia savotiškos ir Vrainas ima suprasti, kad jam čia reikės raitotis rankoves ir įsivesti savo tvarką. Bėda viena iš milijono, Vrainui nužengus į žemę kažkas ima ir pasikeičia, ir to jausmo jis neatsikrato labai ilgai. Štai kita problema - rankoje laikomas iš sąsiuvinio išplėštas popieriaus lapas su piešiniu, kuriame nupieštas jo veidas, o šalia jo viena ranka apkabinta ir mergina, akylai saugojama jo paties žvilgsnio. "ŠNABŽDESIŲ" saga yra miksas ir tęsinys su Ternovų šeima po maždaug septyniolikos metų. (SĄSAJOS SU DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO IR PRAGARO KARTA)

Kai myli žmogų esi visiškai jam atsidavęs. Atsidavęs tiek, kad apie save nebegalvoji, negalvoji ir apie tai, kad galbūt jis nevertas tavęs. Nepastebi, kad žmogus kurį myli nuolat tau meluoja. Neklausai aplinkinių patarimų, kad galbūt jis visai ne toks kokį jį matai tu. Viską jam atleidi, viską uždarai savyje, nes žinai, kad be jo negalėtum gyventi. Tiki, kad žmogus gali pasikeisti, kartoji ir jam tai. Jis toliau prisiekinėja savo meilę tau ir tu - žinoma patiki tuo. Ir pagaliau tai nutinka - jis iš tiesų pasikeičia. Įrodo kad tikrai tave myli. Ir štai. Vieną dieną jis išeina. Tiesiog palieka tave nieko nepaaiškinęs. Ir tu lieki su daugybę klausimų. Galiausiai su laiku supranti, kad nebe susigrąžinsi jo, kaip susigrąžindavai anksčiau tau belieka tik jį pamiršti...

tada, kai per daug nekentėm.

tada, kai mes visiems melavom. (2018)

tada, kai man reikėjo tavęs labiausiai. (2018)

tada, kai mes mylėjom. (2017)