** Dienos bėgo lyg sekundės ,tačiau viltis niekada nesitraukė nei per žingsnį. Jaučiaus pasimetęs lyg mažas vaikas tamsoje ir nežinantis ,kada surasiu šviesą. Diena iš dienos virto savaitėmis ,o savaitės mėnesiais. Niekas nesikeitė ,tačiau niekas ir neblogėjo , o tai buvo viltis. **

- Iškrypėlis - Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų. - Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau. - Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio. - Neišdrįsi. - Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėlė antakį jis. - Tai kaip? Tau viskas gerai? Deja, deja, deja. Man nespėjus atsakyti išgirdome Andrėjaus balsą už durų šaukiantį mūsų vardus. Jokūbas greitai mane atstūmęs išlindo pro duris. - Aš čia, tėti, Ana - duše. Dar vienas klausimas, Anastasija, - tyliai paklausė Jokūbas atsisukęs į mane, - tu išdykusi mergaitė lovoje? - Pabandyk ir sužinosi.