Ar visados verta laužyti taisykles? Atsakymas paprastas - jeigu nori nuotykių, laužyk jas. Tačiau Kantrimė nesitikėjo to, ką jai paruošė likimas. Tamsus miškas turi daugybę paslapčių ir merginai teks nuspręsti, ar ji nori jas sužinoti. Bet ar yra pasirinkimas, kai pasirodo, kad nesi tai, kas galvojai, kad esi. Sveiki atvykę į pasaulį, kur lietuvių dievai yra tikri. Sveiki atvykę sužinoti, kodėl iš tikrųjų Perkūnas nemėgsta Velnio.

Per ne itin ilgą savo gyvenimą Nomė daugiau prarado, negu įgijo. Jai stinga motinos supratimo ir palaikymo, ji be proto ilgisi brolio, kuris po nelaimės visiškai užsisklendė savyje. Mergina neturi tėvo, dėl nuolatinio mokyklų keitimo, nesusirado artimo draugo. Ir dar, Nomė bijo to, kas slypi jos pačios galvoje... Lyg viso šito būtų maža, jai ir vėl tenka keisti mokyklą, bet šįkart ne tik ją - šįkart ji palieka namus, palieka savo miestą ir išvyksta pas senelį, neregėtą nuo vaikystės. Ir tai būtų dar visai pakenčiama, jei jos nepradėtų persekioti monstras, besislepiantis po žydru gobtuvu.

Hilė yra kitokia. Nebūtų keista, jei ji negyventų tarp vampyrų. Jos tėvai ją dar visai mažą atnešė į vampyrų akademiją. Nuo to laiko ji daugiau jų nebematė. Mergina tikrų tikriausia vampyrė, bet jaučia, kad kažkas ne taip. Be to, netikėtai ji tampa sergėtoja, ir ne bet ko, ogi gražaus, tačiau kieto charakterio Kleo. Kad ir kiek Hilė jo nepakenčia, pagal sergėtojų taisykles jai tenka jį saugoti. Tačiau tai tik smulkmeniška problema, su kuria Hilė privalės susidoroti, palyginus su kitais netikėtumais vampyrų akademijoje. Istoriją sudaro 3 dalys.

Kol žmonės ramiai gyvena savo pasaulyje, nedidelėse bendruomenėse verda kitokių būtybių gyvenimas. Žvėrtakiai, arba šiuolaikiškai, teriantropai, kadaise buvo dievai, kuriuos žmonės garbino. Tačiau ši praeities dalis išnyko iš istorijos sūkurių, o žvėrtakiai prisitaikė prie žmonijos ir tapo jos dalimi niekam nekeldami įtarimų. Viename iš teriantropų miestų, Kvinse, gyvena paskutinė savo rūšies atstovė Nova. Mergina priklausė senais laikais gyvavusiai karališkai žvėrtakių šeimai, tačiau lemtingas įvykis pasuko visą šios rūšies likimą. Visgi, rodos, sukrečiantis praeities įvykis nenugrimzdo amžiams ir kartu su į Kvinsą atvykusia naująja karališkąja šeima atkeliavo ir naujos bėdos, kurios palies Novos gyvenimą. Mergina privalės susidurti su baimėmis, kurios jai niekada neegzistavo.

Atiduodu duoklę fantastikai, todėl tai yra fantastinis romanas. 1 Knyga "Neprabudęs Kraujas" 2 Knyga "Prabudęs Kraujas" * * * Jei būtų kitas laikas ir kita vieta, Nebūtų monstro mano viduje, Kuris nagus galanda paslapčia Ir augina baisų troškulį lengva... ________________________________________ Kajai Relark buvo pranašaujama didi ateitis. Gimusi vienoje iš stipriausias galias turinčioje albų šeimoje, tačiau anksti netekusi tėvų, mergina privalėjo tapti savo karalystės valdove. Deja, iki šešioliktojo gimtadienio joje nepragydo tėvų kraujas, ji nepaveldėjo jų galių ir tapo tik paprasta, niekuo neišsiskirianti mergina. Pagal Eridės žemėje egzistuojančias taisykles, valdovo sosto negali užimti žmogus, neturintis apdovanoto kraujo, todėl į valdžią ateina Eštonai - kita albų atšaka. Jausdama nuoskaudą, kad kraujas ją išdavė, Kaja yra priversta nusigrežti nuo karališkojo gyvenimo. Deja, vieną dieną, kai jau buvo susitaikiusi su savo likimu, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Į dienos šviesą iškyla slaptos užuominos, kad visgi jos kūne gyvena galia. Netikėtai mergina tampa baisingų padarų, gyvenančių Eridės žemėje, taikiniu, o susirūpinęs karalius, bijodamas dėl savo sosto, ima regzti planus, kaip atsikratyti merginos ir priverčia Kają sudalyvauti lenktynėse, kurios skirtos tik galių turintiems žmonėms. ________________________________________ Draudžiama kopijuoti! Konkurso: „Istorija, verta... knygos!" laureatė. Konkursą rengė - Maironio Lietuvių Literatūros Muziejus.

Antroji istorijos dalis. 1 knyga - "Neprabudęs Kraujas" 2 knyga - "Prabudęs Kraujas" 3 knyga - "Valdantysis Kraujas" ______________ Išgyvenusi nepaprastai sunkias lenktynes Kaja ir vėl priversta leistis į kelią, o nubudusi galia nepalengvina gyvenimo, o tik dar labiau viską apsunkina. Jos siela skyla į kelias dalis, vieni norai prieštarauja kitiem ir mergina nebesuvokia, kas ji iš tiesų yra. Ieškodama kelio į Urgatą ji bando atrasti ir save, negana to, ji puikiai jaučia, kad galia baigia ją pasiglemžti. Padėtį dar labiau apsunkina nejučia užgimę švelnūs jausmai Rėjui, kuris tarsi ištikimas karžigys, padeda įveikti visas kliūtis. Nepaisant visų užklupusių sunkumų, Kaja negali nusigręžti nuo savo gimtosios karalystės Svazilando ir pasislėpti saugiame prieglobstyje. Teisybės ištroškusi siela neleidžia jai pamiršti Eštonų šeimos ir jų nuodėmių padarytų prieš jos šeimą ir visus karalystės žmones... Tačiau ar jai pavyks pasiekti teisingumą nepasmerkiant savęs juodai istorijai, kuri kartojasi šimtmetis po šimtmečio?

„Visoje kunigaikštystėje buvo žudomi kūdikiai, gimę su raudonomis akimis. Tai vyko jau nuo taip seniai, kad niekas neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Vieni tvirtino, kad taip buvo amžinai ir visada bus, kiti - kad tai kažkokios galingos raganos prakeiksmas. Todėl tokius vaikus pradėta vadinti Užkeiktaisiais." Jei wattpad'as nedurniuoja, staiga pakilo į 1# in fantasy (18-06-30)

#15. Liepa nebenori gyventi. Jai gyvenimas atrodo beprasmis, skaudinantis, tarsi atvira žaizda, todėl ji vieną naktį pabėga iš namų, norėdama nukeliauti iki jūros ir ten romantiškai nusižudyti. Tačiau mergina neturi kaip ten nusigauti. Staiga jai pasitaiko proga būti pavežtai iki jos gyvenimo pabaigos. Deja - tai ne kokie nors normalūs keleiviai - prie jos sustoja hipių autobusiukas. Ar keisti pakeleiviai padės jai persigalvoti? Trumpa istorija apie gyvenimo prasmę.

Tai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti... Ir verčiau juos tai pajusti kiekvienu savo kūno lopinėliu. Kūrinys yra iš 55 skyrių, ir nepaisant visko, visus juos dievinu. Istorija rašyta prieš gerus septynerius metus, todėl skiriasi nuo mano šiuo metu rašomų kūrinių. * * * „Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, išsišovusius skruostikaulius, pablyškusią odą, kaip vijoklis tankius plaukus, lyg koks karo dievas nužengęs iš aukštybių ieškantis sau aukų...Jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje."