Learn how to stand alone... (Neversta specialiai) Šios istorijos veikėjai praėjo ugnį ir vandenį, perlipo visus kalnus ir įkrito į visas sraunias upes. Jie ėjo pragarą ir vietas, kur gyvieji nesilanko. Jie buvo visur, taip niekada ir nepasiekę asmeninio rojaus. Karta iš kartos ir sekėm juos ir jų problemas, rodos neturinčias pabaigos. Ternovai dar kartą stoja akis į akį su Genetiniu defektu šį kartą ne su grėsme mirti, o labiau tikimybe išprotėti be grįžimo atgal. Tai istorijos tęsinys ne apie vieną, o apie septynis. Juk visada buvo Septyni. Apie tai, kad ateitis gali neturėti prasmės, jeigu praeitis sumetė ne tą kortų kaladę. Neveltui sakoma: žiūrėk, ką veikė protėviai praeity...

Džesika Kolens gavo savo laimingą pabaigą. Dabar atėjo mano laikas. Tik ne visiems lemta ją sulaukti. Dženiferės gyvenimas visada buvo pažymėtas krauju, praradimais ir tyliais pažadais, kurių niekas taip ir neištesėjo. Dvejus metus ji buvo laikoma mirusia. Dvejus metus pasaulis judėjo pirmyn be jos. Bet ji sugrįžo. Ir kartu su ja sugrįžo tai, kas turėjo likti palaidota. Dynas - tas, kurį ji išgelbėjo - dabar stovi jos kelyje. Ne kaip sąjungininkas, o kaip priminimas, kad klaidos turi kainą. Ir kartais ta kaina yra didesnė, nei galima sumokėti. Šešėliai ilgėja. Tamsa tirštėja. Paslaptys, kurios buvo paskandintos giliai praeityje, kyla į paviršių lyg pūvantys laivai, nešdami su savimi tiesą, kurios geriau nebūtų žinoti. Šį kartą tai ne apie išlikimą. Tai apie tai, kas liks, kai viskas sudegs. P.s istorija sukelta netaisyta.

Galingas uraganas įkalina Laną netoli Floridos esančioje saloje kartu su sužeistu vyru, kuris negalėtų būti didesnė moters priešingybė. Pusę pasaulio išmaišęs, patyręs uolų alpinistas Dreikas vienas tų, kurių ji nesupranta. Jam niekada nereikėjo šeimos, namų ir ramybės, kai ji bet ką atiduotų, kad galėtų susigrąžinti tai, ką prarado Kanadoje. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tikrieji spąstai ne lauke siaučianti audra, o taiklūs Dreiko klausimai, kuriais jis skverbiasi gilyn prie skaudžiausios Lanos paslapties. Nes kam geriau išsipasakoti, jei ne tam, kurio daugiau niekada nesutiksi? Tik ar galima pasitikėti akimirkomis, kurios egzistuoja, nes visa kita sunaikinta? "Pavojinga tai, kad nieko neįvyko, o atrodo taip, lyg jau įvyko viskas. Imi tikėti dalykais, kurie dar neegzistuoja." Nuo Floridos salų, per Naujosios Meksikos kalnus ir atokų Arizonos ūkį iki pat mažyčio, didžiulių bangų skalaujamo Tofino, Kanadoje - banglentininkų rojaus. "Žmonės nepradingsta. Mes tik grįžtam į vietas, kuriose jaučiam prasmę." Ši knyga pasirodys 2026 metais, o su ištikimiausiais skaitytojais dalinuosi pirmaisiais jos skyriais. Copyright: Skirmantė Rugsėjis ir Kamilė

Gražiausias košmaras tai tęsinys iš „Drąsių Niekas Nežudo" serijos. Siužetas sukasi beveik po šešiolikos metų, kai atrodo istorija kita, o ciklas taip niekada ir nesustojo sekęs iš paskos. Susitiksime dar senų veikėjų, įsitrauksime į naujų išgyvenimus. Nekęsime ir mylėsime vienu metu. Vienus apraudosime, kitus žudysime. Kiekvienam duotas vienas benzino bakas gyvenime. Arba jį išnaudosime tikslingai, arba čia ir dabar. Priklauso nuo to, koks ir kas esi.

„Tyras blogis ne apie priežastį. Tai apie buvimą be jos" Šnabždesiai subyrėjo. Dėl to, kad nebuvai tuo, kas esi, o tik tuo, kuo norėjai būti. Pasaulis čia kiekvienam savaip sunkus. Vieni atranda save per priežastis. Kiti jų laikosi. Treti - nesivaiko visai. Jie tiesiog yra. Tai pasakojimas apie veikėjus, praėjusius ledą po kojomis, bet vis dar įsikibusius savęs. Apie destrukciją - savęs ir kitų. Apie tai, ką reiškia būti tokiu kaip Grifas, nuolat rimbu plakantis blogio jėgas. Apie iškrypusį Deimanto mąstymą. Apie tai, kad idealas ne visada idealus, ir kad gėris gali virsti blogiu - ir jam tai patinka. Apie trikdančią meilę. Apie klaidas, apie skausmą - nes tik jis jiems ir liko. Apie tikimybę nesitikėti to, kas liko po visko. Tyras blogis. Destrukcija tai „Juodamtinų serijos; „Drąsių Niekas Nežudo"; „Šnabždesių" pasaulio ir „Pragaro kartos" tęsinys. („Demono kūnas" ir „Našlaitis susiję")

Rafaelis Brajanas, Murane geriau žinomas kaip Demonas Brajanas, kankinamas žiaurios praeities nuoskaudų, privalo grįžti į Judžiną ir stoti į savo brolio vietą. Dingo jo dukterėčia Elija. Jis tampa Judžino vidurinės mokyklos istorijos mokytoju tam, kad bent akimirkai taptų normalus, įsilietų į minią ir turėtų pastovų gyvenimą bei galėtų stebėti Eliją. Deja, prieš akis šmėžuojantys veidai primena jam apie tai, kad jo kojas rakina nematomos pragaro grandinės. Šio miesto sienos jam labai greitai primena, kad jis turi priešų ir jie pasiryžę atsiimti visas skolas. Čia taip pat atsiranda draugiškų veidų, kurie bando tiesti Demonui pagalbos ranką, tačiau vaikinas traukiasi kuo giliau į šešėlių tamsą, kad nei viena svetima ranka jo nepasiektų. Ir kai atrodė, kad visi žino viską paaiškėja, kad nežmoniškas skausmas dėl brolio netekties yra tik jo vieno peilis į nugarą. Kol Elija ieško atsakymų į savo tėvo nužudymą, Rafaelis dangsto visus pėdsakus vis labiau nerdamas į gilų jovalą, iš kurio panašu nebėra kelio atgal. Čia jis atsiduria ir vilkolakių pasaulyje, kuriame taisyklės savotiškos, o ir nevisi čia pritapėliai. Čia kiekvieno veikėjo žingsnis gerai pamatuojamas ilga liniuote. Nes, kai eilinę dieną kartu su mokiniais Rafaelis nuvyksta į istorinį muziejų, kuriame netyčiomis išvysta paveikslą, o jame įamžintą gerai pažįstamą veidą, pradeda suprasti, kad su Igoriu Loronovu dar toli gražu niekas nebaigta.

Juodamtinai: Nuodinga prigimtis yra antroji Užnuodytos prigimties dalis, kurioje pasakojama apie tolimesnį Igorio Loronovo gyvenimą. Po dėdės Myšos netekties, Igoris visiškai palūžta. Iš karto po jo susidūrimo su Septynetu, Igoris netyčia "išjungia" savo emocijas. Būdamas vienui vienas jis nesupranta, ką jaučia ir koks jis yra. Kai atrodė, kad problemos slegia tik jį vieną, į jo gyvenimą sugrįžta Angelas. Kodėl? Tai beveik paslaptis, tačiau Igoris netrunka ilgai sužinoti, kas vyksta. Juk Angelas jo geriausias draugas. Sprendžiant svarbų gyvenimo klausimą, Igorį pasiveja įšalais pavirtęs pragaras. Kas dedasi šešios pėdos po žeme? Kodėl Juodamtinų pasaulis taip siekia pakenkti Igoriui? Kodėl kiekvienas jo žingsnis matuojamas prakeikta liniuote? Kaip ir kodėl su tuo susijusi Loronovų šeima? Ką galiausiai pasirinks Igoris: Ateitį ar mirtiną kerštą?

"Ką reikės mylėti ir keikti vienu metu?" Problema buvo ne problema. Požiūris į problemą, buvo problema. Jie ištikimi, tik neaišku kam. Jie įskaudinti, tik neaišku kieno. Jie mylėjo, tik neaišku ką. Jie individai, tik neaišku kokie. Jie siaubingi, bet prie to pripratę. Jiems rūpi, tik neaiški skalė kiek. Uždarė blogį, bet jis laisvėje. Uždarė košmarą, bet jis irgi laisvėje. Tai kas už grotų, jeigu visi laisvi? Artema atsiribojo nuo Arielio ir Areno. Šiai trijulei atsivėrė nebe duobėtas kelias, o kalnai. Pasaulis šiems veikėjams per pusę metų pasikeitė negrįžtamai. Jie taip norėjo, jie taip pasirinko. Jiems kito kelio neliko. Auklėti skirtingų šeimų, vertinti pagal kitų prizmę, tvėrę skausmą kito sąskaita, vis dar ieško kažko tarp pasirinkimų. Ir tuos kalnus reikės įveikti, nes kitoje jų pusėje sankryža, kurioje reikės galutinai pasukti. Triviumas apie pamokas nežinant, kad mokaisi. Kai kurie iš pirmo karto, kai kurie kartoja tol, kol pagaliau sustoja arba būna sustabdyti. TĘSINYS PIRMOSIOS DALIES "TRIVIUMAS"

❝ Net velnias kadaise buvo angelu... ❞ Pragaro valdovas apvertė tyrosios Parisos gyvenimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir mergina negalėjo paneigti fakto, kad žiaurusis Liuciferis traukė ją lyg koks magnetas bei buvo jos uždraustasis vaisius, kurio ji taip troško paragauti. © Kūrinys saugomas mano autorinių teisių. Kopijavimas nėra leidžiamas. Pamačius, kad kūrinys buvo nukopijuotas ir paskelbtas be mano leidimo, bus imtasi visų galimų priemonių.

Žmonių pasirinkimai, bei jų pasėkmės nevisada būna geros. Ar Rendis turi likti ištikimas tiesai, ar pasiduoti melui, kuris apsupa jo naują gyvenimą? Istorija apie moralines dilemas, keršto kainą ir naujas pradžias.