#15. Liepa nebenori gyventi. Jai gyvenimas atrodo beprasmis, skaudinantis, tarsi atvira žaizda, todėl ji vieną naktį pabėga iš namų, norėdama nukeliauti iki jūros ir ten romantiškai nusižudyti. Tačiau mergina neturi kaip ten nusigauti. Staiga jai pasitaiko proga būti pavežtai iki jos gyvenimo pabaigos. Deja - tai ne kokie nors normalūs keleiviai - prie jos sustoja hipių autobusiukas. Ar keisti pakeleiviai padės jai persigalvoti? Trumpa istorija apie gyvenimo prasmę.

kaip rašyti? ką rašyti? kada rašyti? kaip parašyti tobulą istoriją? kodėl? -- trumpai tariant, čia tiesiai šviesiai išdėti visi mano jausmai savo kūrybinėms petraukėlėms - tiek geri, tiek pikti - gal keletas patarimų iš patirties ir, svarbiausia, nanowrimo po truputį traukia iš manęs visą mano sielą, o aš nesiruošiu nukeliauti į pragarą, pakeliui neapšnekėjęs visų jame kirbančių velnių.

#2. Luna iš išorės yra paprasta mergina. Ji gyvena ateities Žemėje, kur vyrauja taika ir ramybė ir kur žmonės gyvena kartu su Ypatingaisiais. Tačiau nuo pat Ypatingųjų atėjimo į visuomenę, jai pradeda sapnuotis baisūs košmarai, kurių ji nepamena, tačiau kiekvieną naktį pabunda klykdama. Tetos padedama, ji persikrausto į kitą miestą, pas šeimos psichologą, kad nutrauktų sapnus ir išsigydytų. Tačiau kas, jeigu ji neserga?

Laikas. Tai vienintelis mūsų priešas.. Ir kai pasaulis išprotėja del vieno žmogaus.. Monstrai, praeities šešėliai ir kitokie padarai kurių žmonės iki šiol nėra mate.. Kai atsiveria visos tamsiausios žmogaus pusės.. Kai pasaulis tampa kitoks.. Ir štai ji. Ta išrinktoji kurios visi ieško. Tai ta, kuri vienintelė gali sustabdyti visą tai.. Įdomu kas galėjo pagalvoti, kad tokia paprasta mergaitė yra raktas tarp dviejų pasaulių...

Čia bus 101 eilė. Į jas sudėjau savo jausmus, išgyvenimus bei dalelę savęs. 🌸🌸🌸 Skiriu visiems, kurie supras šių žodžių esmę...

Du skirtingi pasauliai. Dvi seserys. Ar jos dar susitiks? Pirmosios dalies ,,Miško paslaptis" tęsinys. Artemidė vėl grįžta į miestą, bet... nieko neprisimena. Kas nutiko tą lemtingą naktį? Ji nieko nežino. Mergina vėl gyvena normalų gyvenimą savo namuose su... savo mama. Juk ji mirusi? O gal ne? Artemidė visvien šito neprisimena. Tačiau mergina kasdien jaučiasi lyg nesavoje vietoje, lyg pamiršusi kažką svarbaus. Lyg to būtų maža, prasideda miesto puolimai ir kraupios žudynės. Kodėl ji jaučiasi kovojanti ne už tą pusę? Kas iš tiesų yra miesto meras ir ko jis siekia? Ar Miško Vaikai vėl priims Artemidę į savo gentį? Viską sužinosite nuotykių ir įtampos kupinoje antrojoje ,,Prakeiktojo miško" trilogijos dalyje.

Adelaina yra tvirta, ryžtinga bei kovinga mergina. Kadaise ji gyveno dievo užmirštame miestelyje. Turėjo ne tik normalų gyvenimą kaip ir bet kuris kitas vaikas, bet ir paslaptį, pražudžiusią jos tėvus. Mergina apimta skausmo ir nevilties išsikraustė, ir prisiekė atkeršyti žmonėms, kurie sužlugdė jos gyvenimą. Po šešerių metų Adelaina, pasikeitusi tapatybę grįžta į gimtinę, kad atliktų tai, ką sau prižadėjo. Tačiau mergina net nesapnavo, kad jos pečius slegia kur kas didesnė našta. Adelainai teks susidurti ne tik su tėvų žudiku ir pavojinga magija, bet ir įsigilinti į savo pačios vidų, jausmus, išgyvenimus bei troškimus. Mergina suabejoja: ar tikrai kerštas yra viskas, ko jai reikia?

Viskas kas mane erzina

Trumpos, vienos dalies istorijos.

In every stupid and cliché teen fiction story, there's always the blonde cheerleader that people think is a complete bitch and acts as the sinister antagonist of the story. Sorry to disappoint, but I'm that blonde cheerleader that people think is a complete bitch and acts as the sinister antagonist of the story. Is it my fault that I was born with this hair color or with the blue eyes? Is it my fault that I worked hard to be the leader of the cheer team? And how come there's always this goody-two-shoes who comes in and rains on my parade? Let's list off the criteria: Blonde? Obviously. Blue eyes? Like, as you say, "a reflection of the ocean" Cheerleader? Complete with the uniform. Bimbo? My grades beg to differ. A bitch? I'm not even going to deny it. Antagonist? Well, I'll let you be the judge of that.