Niekada netikėjau meile. Tačiau mama tikėjo, todėl teko išsikraustyti pas jos sužadėtinį. Nors nelabai mėgau būsimo "tėčio", tačiau mano įbrolis dar blogiau... Jis su draugais nieko neprisileidžia artyn. Nekalba net su merginomis. Jų visi bijo. Aišku aš nežinojau, kad jie gi tipo "kietekai",nors man tai ir nerūpėjo, nes ir pati buvau ne iš kelmo spirta. Nors istorija baigta, vis tiek laukiu jūsų nuomonių:)

"Antram aukšte ieškojau tualeto, kol tuo tarpu jis buvo apačioje. Klaidžiojau koridoriumi, kol man už akių užkliuvo vieno kambario nedaug pravertos durys. Lėtai priėjau prie jų. Nedrąsiai peržengiau durų slenkstį. Lova buvo tvarkingai paklota, bet spintos durys buvo praviros, o iš jos ant grindų gulėjo iškritę rūbai. Nusijuokiau, nes ir aš labai nemėgstu tvarkytis, tačiau greitai šypsena dingo nuo mano veido, kai virš jo stalo pamačiau prikabinta daugybe mano nuotraukų. Taip lyg visą laiką jis būtų mane stebėjęs. Priėjau arčiau, nuotraukos kaip vaikščiojau parduotuvėj, kaip juokiausi su drauge mokyklos kieme, kaip sedėjau pamokoje, netgi kai vakare sedėjau savo kambary prie stalo ir skaičiau knygą kompiuteryje. Mano širdis pradėjo plakti beprotišku greičiu. - Kad tu žinotum kaip ilgai tavęs ieškojau..." Nekopijuoti! ~CatherineJurk~ ^^

- Iškrypėlis - Tau tai patinka, - pajaučiau jo pirštų galiukus ant šlaunų. - Nepatinka, - sarkastiškai nusijuokiau. - Nestovėtum čia jeigu nepatiktų, - Jokūbas užkišo ranką už mano rankšluosčio. - Neišdrįsi. - Patikėk - išdrįsiu, - šelmiškai pakėlė antakį jis. - Tai kaip? Tau viskas gerai? Deja, deja, deja. Man nespėjus atsakyti išgirdome Andrėjaus balsą už durų šaukiantį mūsų vardus. Jokūbas greitai mane atstūmęs išlindo pro duris. - Aš čia, tėti, Ana - duše. Dar vienas klausimas, Anastasija, - tyliai paklausė Jokūbas atsisukęs į mane, - tu išdykusi mergaitė lovoje? - Pabandyk ir sužinosi.