Adela atvažiuoja į Vinčesterį, tikėdamasi palikti skaudų praeities įvykį gimtąjame mieste. Įsidarbinusi ramiame knygyne, mergina stengiasi priprasti prie naujos aplinkos ir galvoti apie ateitį. Bet Vinčesteris turi ir savo paslapčių. Mieste mįslingai randami žmonių kūnai. Niekas neabejoja: siautėja serijinis žudikas. Timas, keistas vaikinas, pasirodęs ramią popietę knygyne, aplink save taip pat neša didžiulį paslapties šydą, kuris patraukia Adelos dėmesį. ❝-O kas nutiko tavo rankoms? - paklausė vaikinas ir nusibraukė kelias sruogas nuo veido. -Padegiau namą, - atsakiau ir vaikinas prunkštelėjo. -Man patinka tavo humoro jausmas. -Aš nejuokavau, - papurčiau galvą. Timas pažvelgė į mane rimtai ir susiraukė. -Tu rimtai?❞ °°° Pradėta: 2019 02 12 Baigta: 2019 11 15 #1 - menas (2019 02 22) #1 - mystery (2019 06 16) #1 - drama (2019 07 09) #1 - romantika (2019 07 14)

❝Mielas dienorašti, aš - pasimetęs, įsimylėjęs ir nebepažįstu savęs❞ Emilis nebesupranta pasaulio kuris jį supa - simpatijos, kvaili įrašai dienoraštyje ir dviveidžiai draugai.

Random mintys iš random įkvėpimo. Čia - ne kas kita, kaip durnos mintys, kurios jus pralinksmins (tikėkimės). ~berandomlikeme~

Istorija skirta konkursui. Palieku viską vertinti jums :) ____ - Prašau! Noriu, kad tai liautųsi! - pasilenkiau į priekį užsiėmusi už galvos. Balta suknelė tarsi debesis nugulė aplink mane, taip susiliedama su baltu it krištolas sniegu. Verksmai dingo, bet šnabždesiai ne. Jie vis nesiliovė kartotis mano mintyse. Šnabždesiai buvo tarsi raudos. Raudos iškankintų sielų, trokštančių amžinojo ramybės miego. - Sustabdykit tai! Prašau! Ašaros nesiliovė riedėti mano skruostais. Jos vis ritosi ir ritosi žemyn, lašėdamos ant šalto žiemos sniego. Gėrėsi į jį, kol galiausiai paskendo jame. Kaip ir aš norėjau išnykti skrądžiai žemę. Pakilo vėjas. Medžiai lingavo, o jų šakos traškėjo kliudomos jo. Senovinė galia buvo juntama aplink. Ji smelkėsi pro odą, minkštuosius audinius, kol galiausiai pasiekė kaulus. Staiga, pajutau vėsius pirštus ant savo nuogo peties. Jie lėtai kilo aukštyn, kaklu, skruostu, kol galiausiai atsidūrė man ant viršugalvio. Šie prisilietimai atpalaidavo mano kūną bei mintis. Galvoje tapo tylu. Šnabždesiai liovėsi. Juodas šėšėlis sušmėžavo man priešais akis. Oras apsunko, pasidarė daug šalčiau, nei buvo prieš keletą akimirkų. Atrodė tarsi oro temperatūra akimirksniu būtų nukritusi dešimt laipsnių žemyn. - Edesa, - balsas buvo sklidinas senovinės galios. - Tavo vieta šalia manęs. Nesipriešink tam, kas žinai, kad yra teisinga. Lėtai pakėliau savo akis ir pažįstamas siluetas pasirodė mano akiratyje. Vis dar laikydamas delną man ant viršugalvio, laisvąja ranką ištiesė priešais mane. Sumirksėjusi kelis kartus, pažvelgiau į man ištiestą ranką.

išpūsk visą liūdesį kartu su nuodais kartu su tais dūmais juodais Highest rank in poetry #1 17.12.18.

"Jie aprašė savo gyvenimus. Ką aprašysi tu?" Tiesiog viena didelė betoninė siena, devyniasdešimt devynios žmonių žinutės visiems praeiviams ir viena mergina su dažų flakonėliu delne, ketinanti palikti ką nors ir nuo savęs. Už puikų viršelį dėkoju @AgnuteCic SOTY 2016 laimėtoja (dėkui visiems, kurie balsavo :3 )

#15. Liepa nebenori gyventi. Jai gyvenimas atrodo beprasmis, skaudinantis, tarsi atvira žaizda, todėl ji vieną naktį pabėga iš namų, norėdama nukeliauti iki jūros ir ten romantiškai nusižudyti. Tačiau mergina neturi kaip ten nusigauti. Staiga jai pasitaiko proga būti pavežtai iki jos gyvenimo pabaigos. Deja - tai ne kokie nors normalūs keleiviai - prie jos sustoja hipių autobusiukas. Ar keisti pakeleiviai padės jai persigalvoti? Trumpa istorija apie gyvenimo prasmę.