Jie žinojo. Šiurpuliukai nukrėtė mano kūną nuo pat galvos iki kojų. Jie visąlaik žinojo. Vis bandžiau giliai įkvėpti oro, bet atrodė, kad plaučiai siubliuško ir niekada nebeužsipildys. Jie tylėjo. Girdėjau aukšto dažnio cypimą ausyse, kuris varė iš proto. Jie nesakė. Akyse vaizdas darėsi neryškus, apčiuopomis bandžiau susirasti kažką, už ko galėčiau prisilaikyti ir išlaikyti pusiausvyrą. Jie slėpė tiesą. Jaučiau, kaip širdis krūtinėj daužosi lyg bandytų išsiveržti iš kūno. -Marlau,- lyg tolumoj išgirdau savo vardą. Pakėlusi akis stebėjau kiekvieną iš jų. Stebėjau jų veidų išraiškas, stebėjau jų akis ir kūno kalbą. Jis žengė arčiau manęs tiesdamas ranką. -Ne,- sugebėjau išveblenti papurtydama galvą. Šleikštulys kilo aukštyn gerkle ir aš norėjau išsineždinti iš tos prakeiktos vietos. Norėjau dingti. Veiksmo, netikėtų posukių, aistros, neapykantos ir dar begalės jausmų kupina istorija. Kviečius skaityti:)

"Jis yra man uždraustas vaisius, kurio niekada negalėsiu paraugauti. Bet gal draudimus galima pereiti?" "Kai susižadėjau, buvau devintam danguj. Viskas, ko troškau, tai savo būsimo vyro, bet man kažko trūksta. Lašelio, kad laimės dubenis būtų pilnas." Laura yra emigrantė gyvenanti Olandijoje kartu su savo būsimu vyru. Kai mergina sužino, kad jos sena draugė tai pat greitai išteka, ji ruošiasi vykti į Prancūziją. Kaip bebūtų, mergina ten susipažįsta su draugės sužadėtiniu Marcusu. Atrodo, viskas turi būti gerai, bet jo keisti žvilgsniai ir perdėtas artumas sužadina kažką keisto viduje. Ji žino, kad yra pažadėta kitam, bet kodėl Laura negali užmiršti mėlynų Marcuso akių?