Ką daryti, kai riba tarp sapno ir realybės išnyksta?... Adomas - eilinis keturiolikmetis, sugebėjęs susirgti likus vos kelioms dienoms iki žiemos atostogų. Anksčiau grįžęs namo, vaikinas griuvo lovon ir tiesiog užmigo. Ir, apimtas karštligės, susapnavo tai, kas jo nuomone yra beprotiškiausias sapnas, koks tik gali būti. Bet ar tai, kad jis nežino, kad tai įmanoma, reiškia, kad jis negali žūti sapne? Vis dar nežinau, kokiam žanrui priskirti šią istoriją, taigi kol kas žymiu "action".

"Antram aukšte ieškojau tualeto, kol tuo tarpu jis buvo apačioje. Klaidžiojau koridoriumi, kol man už akių užkliuvo vieno kambario nedaug pravertos durys. Lėtai priėjau prie jų. Nedrąsiai peržengiau durų slenkstį. Lova buvo tvarkingai paklota, bet spintos durys buvo praviros, o iš jos ant grindų gulėjo iškritę rūbai. Nusijuokiau, nes ir aš labai nemėgstu tvarkytis, tačiau greitai šypsena dingo nuo mano veido, kai virš jo stalo pamačiau prikabinta daugybe mano nuotraukų. Taip lyg visą laiką jis būtų mane stebėjęs. Priėjau arčiau, nuotraukos kaip vaikščiojau parduotuvėj, kaip juokiausi su drauge mokyklos kieme, kaip sedėjau pamokoje, netgi kai vakare sedėjau savo kambary prie stalo ir skaičiau knygą kompiuteryje. Mano širdis pradėjo plakti beprotišku greičiu. - Kad tu žinotum kaip ilgai tavęs ieškojau..." Nekopijuoti! ~CatherineJurk~ ^^

ANTRASIS "PASILIK" SEZONAS. NESKAIČIUS JO, NEPRADĖKITE ŠIO. __________ Praėjo ketveri metai. Elizabet nepamiršo, ji gyveno toliau. Tačiau vos tik pabaigusi mokyklą ir radusi tinkamą progą, paliko skaudžius prisiminimus užnugaryje. Regis, viskas savose vietose. Nėra nė menkiausios galimybės jiems ir vėl susitikti milijoniniame mieste. Bet lemtis numačiusi ką kitą. Likimas juos išskyrė, likimas ir suves. Dar kartą.