Kam per ilgas visas skyrius iškart, skaitykite dalimis. Tam dalių skirstymas ir buvo padarytas:) Įsivaizduok, savo pirmąją meilę. Tą jausmą, kuris užplūsta pirmą kartą jums pasibučiavus, pirmą kartą prisipažinus meilėje. Užplūsta malonūs ir šilti jausmai.Tiesa? Atrodo jūsų pasaulis apsiverčia, tam tikra prasme viskas tampa tobula, nes žmogus, kurį tu myli tau jaučia tą patį. Bet tada kaip visada gyvenimo tikrovė tau trenkė per veidą. Neįmanoma gyvenime turėti vien laimingos meilės. Kiekviena meilės istorija neša ne tik savo džiaugsmą, bet ir savo negandas, barnius, nesutarimus, kova su pačiu savimi. Kad ir kaip norėtumėme laimingam gyvenimui neužtenka vien meilės. Neužtenka, jei nori išsaugoti save, neišduoti savo šeimos. Bent man neužteko. Ką darytum, jeigu paaiškėtu, kad asmuo, kurį myli visa savo širdimi nėra geras? Jis savanaudis, save keliantis aukščiau visų, kito kančia jam nieko nereiškia. Tiesa sakant dažniausiai jis ir būna tas, kuris nešą kančią kitiems. Ar mylėtum toliau asmenį, kuris gyvenime neturi nieko šventa? O gal vardan meilės atleistum jam viską, nes šio asmens netektis būtu per daug skaudi tau? Galiausiai pasirinktum ko šaukiasi tavo širdis ar savo artimuosius? Ka rinktumeisi ypač, kai tavo mylima pabaisa tau tai pat prisiekinėja meilę?

Žvilgtelėjau per langą ir pamačiau didžiulį juodą žirgą raudonom akim. Jis žvelgė tiesiai į mane ir atrodė, kad mato kiaurai mano sielą. -Kokia pranašystė?-paklausiau pati to nesupratusi. -Ji senesnė už bet ką šiame pasaulyje. Niekas neprisimena jos, prisimena tik tai jog atsiras laukinė raitelė kuri nebus kaip kiti, ji nebus nė vienoje raitelių pusėje, ji bus su žmonėmis. Jos žirgas bus stipresnis už bet kokią egzistuojančią jėgą. Ir tik ji sugebės jį suvaldyt. Nukritusi žvaigždė susiras tą raitelę ir atskleis jos jėgas. Raitelė privers žmones pasitikėt pragaro žirgais arba suteiks priežastį jų bijoti.

Anksčiau, istorija buvo pavadinta "Aš ir Jis" Reičelė ir Markas nekentė vienas kito nuo pat darželio. Visą gyvenimą, nuo pat darželio iki mokyklos baigimo, jie buvo vienoje grupėje ar klasėje. Po baigimo jie buvo laimingi žinodami, kad niekada daugiau vienas kito nematys. Tačiau, oi kaip jie nusivils sužinoje, kad gyvens vienam bute, kartu su dar trim kambariokais. Reičelė. "Kodėl negali manęs tiesiog mylėti? Kodėl savo meilę parodai pačiu žiauriausiu būdu?" Markas "Gal tavęs ir nekenčiu, tačiau nemanyk, kad leisiu kitam vaikinui tave turėti" Ela "Yra toks posakis: Neapykantą ir meilę skiria vienas žingsnis. Taigi sakyk, kada žengsi tą žingsnį? " Maja "Kai mamai pasakiau, kad esu lesbietė, ji nesikalbėjo su manim kelias savaites. Tačiau po kiek laiko atsileido. Ir ne todėl kad susitaikė, bet todėl kad mamos meilė gali įveikti net ir homofobiją." Džeikas "Buvimas mergišiumi turi ir privalumų. Pavyzdžiui mokėjimas bendraut su merginom ir jas suprast."

Supratau, kad šis kūrinys, toks, koks jis yra dabar, man nepatinka, ir jo niekad nebaigsiu, o jei ir baigsiu - nebūsiu juo patenkinta. Tad paskelbiau tai, ką parašiau, ir einu ieškot, kaip kitaip prie šios istorijos prieiti. Gal pavyks, o gal ir ne. ~~~ Prieš dešimt metų, vieną niūrų lapkričio vakarą, atsitiko nelaimė, ir nuo to laiko visas Aušros gyvenimas buvo tarsi tas šlapias ir šaltas lapkritis. Kol vieną dieną pasirodo vaivorykštė, žadanti lietaus pabaigą. Aušra išdrįsta sekti paskui ją - kur vaivorykštė ją nuves? ~~~ Po bene penkiolikos metų imuosi vėl rašyti. Ši istorija mano galvoje gimė kaip Pelenės fanfic'as. Kviečiu paskaityti, jei patinka istorijos apie kilimą iš pelenų, draugystę, ir truputį magijos. Komentarai visada laukiami, kad ir kokie jie būtų. ~~~ Pradėta: 2018 gegužę Nuspręsta paguldyti į kapines: 2021 lapkritį (ak, kaip tinka)