Keturi vaikai. Keturios netobulos tobulos šeimos atžalos, kurios pasiklydusios šiame nuodėmių pilname pasaulyje. Keturios sielos ieškančios kažko gyvenime... Kamila, trečias vaikas šeimoje, kurioje meilė vertinama kaip silpnybė. Ji užaugo apsupta trijų brolių, kurie ją saugojo. Nors jai to nereikėjo. Ji šalta kaip ledas ir visi jos bijo arba nekenčia. Vaikinai ją vadina ledo karaliene, o merginos kale. Bet jai tai visai nerūpi. Nes ji neturi širdies. Ją sunaikino berniukas dėl kurio ji nekenčia viso pasaulio. P.s. istorijoje daug suaugusiems skirto turinio, tai apima seksą,keiksmažodžius ir smurtą.

Šią istoriją pradėjau rašyti prieš septynerius metus, kai tik pradėjau savo „karjerą" wattpade. Tuo metu ji susilaukė labai daug dėmesio, buvo visuose topuose, visi ją skaitė ir kelerius metus prašinėjo manęs naujų skyrių, nes buvau parašiusi tik pirmus dešimt ir sustojau. Po penkerių metų pagaliau pratęsiau ir pabaigiau istoriją, tad linkėjimai visiems, kurie taip ilgai laukė ^^. „Kankink mane ir toliau, nes tik tavo kankinamas aš galiu gyventi". labai labai MATURE. Skaitytojai patys atsakingi už savo psichinę sveikatą.

"Tu turėsi pavaidinti jo merginą" "Kiek laiko?" "3 metus..." Highest rank in Fanfiction #5

Malijus ir Kilijanas buvo neatskiriami nuo vaikystės. Jų gyvenimas priminė bilietą į laimės traukinį su nesibaigiančiu galiojimu: pirmosios pusbritvės, pirmas kraujo skonis ir drąsa, kurią jie vartojo it antibiotikus nuo bet kokios baimės. Jie tikėjo, kad drąsių niekas nežudo. Ir tai buvo tiesa iki tos akimirkos, kai likimas užtaisė savo snaiperio ginklą. Viena klaida, viena egoizmo sekundė ir Malijus sugriauna viską. Kontrolinis likimo šūvis kliudo ne tik jį patį, bet ir du brangiausius žmones - seserį ir geriausią draugą. Likęs vienas su savo nuodėmėmis, jis priverstas susidurti su jėga, kuri stipresnė už visą žmoniją. Praeities šešėliai vis dar klaidžioja senojo Ladono gatvėmis, kai čia atsikrausto Elita. Ji - tyli stebėtoja, savo pasaulį matanti per fotoaparato objektyvą. Ji nenori būti naujoke ir juolab nenori traukti niekieno dėmesio. Tačiau Ladone tyla yra prabanga, kurios ji negali sau leisti, o ypač tada, kai įsisuka į aštuonių brolių Ternovų problemas, kurias lydi ginklas ir galia, atėjusi su prakeiksmu, kuris nepalieka pasirinkimo kaip tik išlikti arba mirti.

Užuojauta sklinda iš lūpų kitiems, bet ką daryti, kai tos užuojautos reikia mums patiems? Artema ir jos sesuo buvo auginama atsakingai ir griežtai. Nuo lankymosi bažnyčioje iki gebėjimo susitaupyti pinigus pačiom ir nusipirkti taip norimus daiktus. Taip buvo visada iki kol Artemos šeimą ištinka nelaimė ir ji lieka stovėti ant plikos žemės. Jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Jos mąstymas, jos vertybės, jos norai pasikeičia į kažką, ko ji pati neatpažįsta. Kapstydamasi po paliktus pelenus ji susipažįsta su Arenu. Tai dvi praeitys, dvi ateitys, kurių atskirti nereikėtų, kurių padalinti nevertėtų. Jų pažintis niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie ieškojo ir surado arba kurie vis dar ieško ir neranda. Jie buvo du atsitiktiniai nepažįstamieji kažkokiame bare. Ji, kaip nedera, merginai, visiškai apsinešusi, o jis dar tik bekeliantis butelį prie lūpų. Jaunystė ir veržlumas įprasti terminai jų gyvenimuose, tik štai, kas sujungė juos netyčia, atvėrė ir prarają, galinčią sulaužyti visus dešimt rankos pirštų. Triviumo istorija supažindina su kažkuo į ką vertėtų įsijausti per daug nežinant, kas laukia priešaky.

Mėta - palikta tėvų likimo valiai. Užsispyrusi, ugninga, mėgsta riziką. Prisižadėjusi niekada neįsimylėti. Dovydas - netekęs tėvų dar visai neseniai. Verslininkas, žodžio žmogus, mėgsta nugalėti. Pasižadėjęs atkeršyti tėvus nužudžiusiai moteriai. Likimas lems, kad jie susidurs. Prasidės aistra ir galbūt meilė. Bet lemtis pakiš koją... P.s. yra sekso scenų ir nevisai gražių išsireiškimų.

"Rūpi man ,todėl turiu tave paleist, kol nesunaikinau mūsų abiejų"

Aš pasirinkau širdies balsą ❤️ Nebijojau sudegti❤️‍🔥 IR JI MANĘS NENUVYLĖ⚘️ Mano ir Aleksandro gyvenimas prasidėjo kaip pasaka. Ar vaikystėje tėvai sekdavo pasakas, jog gražuolė princesė įsimylėdavo pasakos piktadarį? Užaugome ir pasakomis jau nebetikime. Princesės, princai, raganos, piktadariai, fėjos egzistuoja mūsų pasaulyje, tik jie visai kitokie, nei mums pasakodavo vaikystėje. Mane pagrobė princas žvėries kailyje, kurį aš pamilau. Tai mano, Leticijos, istorija, kuri prasidėjo... - Undinėle, gal jau užteks semtis energijos iš vandens ? - Sustingau išgirdusi jo balsą. Atsisukusi išvystų tą žvėrį ir jo palydą vieną akį ,- Iš tiesų toli pabėgai nuo manęs. Kartais, kad taptum laimingu turime patys susikurti savo pasaką ir nesvarbu, jeigu tavo odą drasko šimtas rožių spyglių... -Lejakat- Baigta❤ PASTABA - ISTORIJA NĖRA REDAGUOTA, TODĖL GALI PASITAIKYTI NEMAŽAI KLAIDŲ. 😢

Nagi Ana užteks jį nužiūrinėti juk jis tavo matematikos mokytojas! pati sau mintyse pasakau, bet mano akys neklauso ir toliau žiūriu į šį sekso dievuliuko akis. Staiga jis pagauna namo žvilgsnį ir jo lūpų kampuočiai šiek tiek pakyla, o mane išmuša raudonis..