Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Salivan, - atsakinga, bei stipri asmenybė kuri padarys viską, kad išlaikytų specialią klasę. Dramos, meilės trikampiai, kvaili nesusipratimai bei realios paaugliškos problemos. Trys skirtingi merginų gyvenimai kurie susipina internate. Ar gali trys skirtingos asmenybės tapti geriausiomis draugėmis? O kur dar žavūs trys vaikinai, simpatijos ir užsimezgusios naujos pažintys.

Jie žinojo. Šiurpuliukai nukrėtė mano kūną nuo pat galvos iki kojų. Jie visąlaik žinojo. Vis bandžiau giliai įkvėpti oro, bet atrodė, kad plaučiai siubliuško ir niekada nebeužsipildys. Jie tylėjo. Girdėjau aukšto dažnio cypimą ausyse, kuris varė iš proto. Jie nesakė. Akyse vaizdas darėsi neryškus, apčiuopomis bandžiau susirasti kažką, už ko galėčiau prisilaikyti ir išlaikyti pusiausvyrą. Jie slėpė tiesą. Jaučiau, kaip širdis krūtinėj daužosi lyg bandytų išsiveržti iš kūno. -Marlau,- lyg tolumoj išgirdau savo vardą. Pakėlusi akis stebėjau kiekvieną iš jų. Stebėjau jų veidų išraiškas, stebėjau jų akis ir kūno kalbą. Jis žengė arčiau manęs tiesdamas ranką. -Ne,- sugebėjau išveblenti papurtydama galvą. Šleikštulys kilo aukštyn gerkle ir aš norėjau išsineždinti iš tos prakeiktos vietos. Norėjau dingti. Veiksmo, netikėtų posukių, aistros, neapykantos ir dar begalės jausmų kupina istorija. Kviečius skaityti:)

Žaidimo pradžia - Tęsinys. Kai kurios istorijos nesulaukia laimingos pabaigos. Tikėti pasakomis buvo per daug naivu. Maniau visas skausmas liko praeityje, bet iš tiesų viskas dar buvo prieš akį. Amelija Lander, devyniolikametė mergina patekusi į saugumo centrą dar būdama paauglė manė, kad gyvenimas yra žiaurus. Ji nesuvokė ką atiduoda ir dėl ko aukojasi, bet pavojai ir keli žingsniai nuo mirties atvėrė jai akis. Vienintelė taisyklė kurios ji turėjo laikytis tai neprisileisti žmonių. Pamilusi Maksą ji pasmerkė save dar didesnėms kančioms. Jos gyvenimas dar kartą apsisuka aukštyn kojoms ir šį kartą tai bus paskutinis jos žaidimas. Ir tik jo pabaigoje ji suvoks kiek daug ji prarado. už nuostabų viršelį esu dėkinga @Kittemaya

-Ir kas gi tu tokia, gražuole?-paklausė vaikinas su draugu atsisėsdami man iš abiejų šonų. Negali būt. Čia Luke Hemmings. -Oj, negi čia, Luke Hemmings?-nusišaipiau. -Iš kur žinai mano vardą?-susiraukė. -Ai, tu manęs neatsimeni,-nusijuokiau,-Juk mes taip smagiai leisdavom laiką. -Nieko nesuprantu,- dar labiau susiraukė. Gali susitikt po tiek daug metų, bet jausmai gali likti tokie patys. Taip atsitiko jiems. Jie vėl susitiko, bet kokie jausmai liko, o kokie atsirado?

Hilė yra kitokia. Nebūtų keista, jei ji negyventų tarp vampyrų. Jos tėvai ją dar visai mažą atnešė į vampyrų akademiją. Nuo to laiko ji daugiau jų nebematė. Mergina tikrų tikriausia vampyrė, bet jaučia, kad kažkas ne taip. Be to, netikėtai ji tampa sergėtoja, ir ne bet ko, ogi gražaus, tačiau kieto charakterio Kleo. Kad ir kiek Hilė jo nepakenčia, pagal sergėtojų taisykles jai tenka jį saugoti. Tačiau tai tik smulkmeniška problema, su kuria Hilė privalės susidoroti, palyginus su kitais netikėtumais vampyrų akademijoje. Istoriją sudaro 3 dalys.

Ištrauka: Pirmą kartą jį pamačiau. Ir visi pasakojimai pasiteisino. Turiu pripažinti alfos Hanibalo pasirodymas buvo efektingas. Visi paklaiko. Stebėjau jį iš šono. Aukštas, tvirto kūno sudėjimo, šaltos mėlynos akys. Jo akys susmigo tiesiai į mane. Kąsnis užstrigo burnoje. Dar niekados gyvenime nemačiau tiek šalčio sklindančio iš kieno nors akių.

Kiekvienas iš mūsų turime mums paskirtą pareigą ir privalome ją vykdyti, bet kas, jei paklusimas pareigai gali pražudyti tave patį? Aminata De Vil visada svajojo apie gyvenimą kitoje šeimoje, kur būtų turėjusi galimybę pasirinkti savo likimą. Tačiau gimusi medžiotojų šeimoje, mergina turėjo pratęsti savo šeimos veiklą. Su didžiausiu nenoru pradėjusi mokintis akademijoje, kur turėjo tapti medžiotoja, Aminata įkliuvo į tikrą įvykių sūkurį. Ji neteko dalį savęs, prabudino savo ilgai slėptą pusę ir atrado tai, kas visiškai ją pakeitė. Sutikti žmonės ėmė reikšti daug daugiau nei turėtų ir privedė ją iki tokių sprendimų, kurių kaina galėjo būti mirtis. Tačiau ji net nenutuoks, jog visą šį laiką ji bus ne medžiotoja, o taikinys. Venandi(iš lot. kalbos) - medžioklė, medžiotojas. Loving the monsters always ends badly for the human. It's a rule. Pradėta rašyti 2019-07-03

Amelijos gyvenimas buvo sunkus, patirtos traumos skandino ją vienatvėje ir ašarose. Ji nebematė prasmės gyventi, bet pati bijojo viską nutraukti. Ji laukė, kol viskas pasibaigs savaime. Bet vienas neatsargus žingsnis ir jie ateina jos. Vos per vieną akimirką Amelijos gyvenimas yra visiškai ištrintas ir jai atsiranda galimybė viską pradėti nuo pradžių. Deja tai ne taip paprasta kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Sunkios, alinančios treniruotės, nekalta draugystė kuri paženklinta skausmu ir pirmosios meilės kibirkštys sujauks merginos galvą. Fizinis skausmas, nuspaustas gaidukas ir viduje auganti kaltė vis labiau bandys ją palaužti. Kito kelio nėra, ir ji tai žinojo dar žaidimui neprasidėjus. už nuostabų viršelį dėkoju @Kittemaya

Jaučiau blogį. Jis visur aplink. Jaučiau jo alsavimą man į kaklą. Pats velnias buvo šalia nešantis mirtį ir skausmą. Žinojau, kad turiu bėgti, bet širdis neleido, ji žinojo, kad šis blogis net pražudęs visą pasaulį manęs nenuskriaus.

Tai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti... Ir verčiau juos tai pajusti kiekvienu savo kūno lopinėliu. Kūrinys yra iš 55 skyrių, ir nepaisant visko, visus juos dievinu. Istorija rašyta prieš gerus septynerius metus, todėl skiriasi nuo mano šiuo metu rašomų kūrinių. * * * „Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, išsišovusius skruostikaulius, pablyškusią odą, kaip vijoklis tankius plaukus, lyg koks karo dievas nužengęs iš aukštybių ieškantis sau aukų...Jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje."