"Mirtis neturi vardo, bet jie jai sugalvojo." Milenija - tamsioji, maža mergaitė kuri suaugo per greitai, tam, kad mirtis ją pasiglemžtų. Gimusi sunkiais laikais ji matė kaip atslinko juodasis Maras, o su juo ir siaubingos pabaisos pasiglemžusios tūkstančius nekaltųjų. Ji jautė alkį kuris laužė kaulus, ir matė tėvo rūstybę. Ji - pabaisa, demonas kaip ir tie naktį atslinkę monstrai. Jos kraujas juodas ir šlykštus. Mergaitė kuri tikėjo šviesa, nepaisant tėvų žiaurumo ir neapykantos. Parduota į vergija ji suvokė, kad daugiau niekada nebepamatys savo šeimos. Žiaurus ir negailestingas pasaulis parodys kokie gali būti draugai. Kartais artimiausi smeigia giliau savo ašmenis nei šalia stovintis priešas. Kai meilė pasmerkia paskutinius saulės spindulius tamsai, o blogis ištiesia ranką, nebegali rinktis kurioje pusėje nori būti.

„Bėk žmogau, nes tu pažadinai girios pabaisų gaują..." Senų senovėje, jau po Elfų žemės garsiausių didvyrių žūties, dalis nemirtingųjų pasikeitė, pamiršo laisvės skonį, pamiršo, kad yra elfai ir žmonių gyvenimas jiems tik maža dalelytė amžinybėje. Žmonių karalius pradėjo valdyti stipriausius šio pasaulio nemirtinguosius, bet viskas tuoj pasikeis. Šio žemyno vakaruose stūkso giria, Andhiro giria, kurioje namus sukūrė paslaptinga gauja. Šie elfai aiškiai niekina dabartinį karalių, padeda neturtingiems elfams, apiplešia turtinguosius. Ir kiekvieną kartą, po jų pasalos ar kitokio nuotykių, vienintelis dalykas lieka, žinutė, primenanti visiems Senuosius laikus. Šioje žemėje netrūksta pavojų, nuotykių, paslapčių, intrigų ir magijos. Ir tik Andhiro gauja nepasiduoda ir bando priminti visiems, kodėl elfai buvo stipriausi, teisingiausi ir gerbemiausi pasaulio nemirtingieji... Už viršelį dėkoju @tikiumeile