Vykdama apžiūrėti dvaro, kuriame Feridė su savo vyru ketino persikraustyti, kuomet jį nusipirks, moteris nesitikėjo, kad paprasta apgriuvusio statinio apžiūra bus tokia neįprasta ir kupina nepaaiškinamų reiškinių. Netoli apleisto dvaro gamta išdarinėjo išdaigas: vasaros metu nukrito visi medžių lapai, spaudė šaltukas. Tačiau tai tik trupinėlis to, ką moteriai teks patirti. Senas dvaras anaiptol nėra tik apgriuvęs statinys. Jis slepia daug didesnę paslaptį, kuri susijusi su Feridės praeitimi.

Mano bandymai (iš)gąsdinti ir žaidimai su absurdu bei siurrealizmu. Bandau atverti naujas erdves ir pasaulius tiek sau, tiek jums. Enjoy!

Jis dažniausiai vairuoja, o aš sėdžiu šalia. Ir mes kartais kalbamės. Jaučiam. Būnam. Naktimis. *** parašiau šiuos gabaliukus naktimis, kai pati grįždavau iš naktinių klajonių, įkvėpta buvimo su žmonėmis. sudėjau viską į vieną pasakojimą apie dviejų sielų santykius. fragmentiška, nėra konkretaus siužeto, tai nusiteikit abstrakčiam pasakojimui. bet šiaip - smagiai paskaitykit ♥

Ilgus gyvenimo metus praleidęs slegiančioje vienatvėje Vladimiras Pavlovyčius netikėtai ir mįslingomis aplinkybėmis susitinka su mergina, kuri atitinka taip ilgai ieškotos moters idealą. Vos užgimus stipriam judviejų ryšiui ir meilei mylimoji Adnistina žūsta, o išgyvendamas skaudžią netektį Vladimiras išprotėja. Tačiau iki tol taip vyro dievinamos merginos niekas akyse neregėjo, netikėtai susirgusio vyro namų šeimininkė Svetlana aiškiai žinojo - Vladimiras įsivaizdavo Adnistiną, ji niekada neegzistavo realiame pasaulyje. Negi tikrai vienatvės kančiose paskendęs vyras galėjo susikurti savo vaizduotėje idealią moterį ir įtikėti šios tikrumu? O gal už to slepiasi daug painesni dalykai? Didelis ir nuoširdus AČIŪ @Kittemaya už tai, kad be galo gražiai aprengė mano kūrinį!! :*

Flavija - geraširdė, romantiškos prigimties mergina svajojanti tapti rašytoja ir parašyti žmonių širdis pavergsiantį kūrinį, tačiau gražioms merginos svajonėms priešinasi tėvas - despotas, kurio nuomonė ir sprendimai šeimoje yra svarbiausi. Kęsdama tėvo smurtą ir patyčias Flavija slapta mokoma ir palaikoma savo geriausio draugo Edvardo vis tiek ryžtasi įgyvendinti tikslą, tačiau ji nenutuokia kokie sunkumai laukia šiame kelyje, kai patys artimiausi žmonės stengiasi sugriauti naivios merginos gyvenimą.

Dimitrijus, tragiškas sovietmečio personažas, leidžiasi į kelionę, kuri galbūt išgelbės arba pražudys jį. Ironiška pjesė apie sovietmečio ydas, rašyta konkurso metu.

Gimdydama netikėtai miršta dvaro ponia. Likęs našliu dvaro šeimininkas paskendęs liūdesyje ir širdgėloje suvokia, kad pats vienas neužaugins mažosios damos, tad vos sulaukus tinkamo amžiaus išsiunčia mergaitę mokytis ir tapti dama į Prancūziją. Po keliolikos metų dama grįžta visam laikui į savo gimtinę. Vaikiškos prigimties mergina kelia susižavėjimą vietinams žmonėms ir dvaro gyventojams, tačiau ar ši simpatija yra nuoširdi? Ką iš tiesų slepia dvaro sienos? Kokie žmonės supa naivią ir žaismingą jaunąją paveldėtoją?

Dienomis ji tapydavo viržių laukus, o jis bandydavo užmigti. Skausminga istorija apie vyrą, besikapstantį savo paties skausme. ĮSPĖJIMAS: siekiant geriausiai perteikti istorjoje nagrinėjamas problemas rašoma apie narkotikus, psichologines ligas, mirtį.

Tegul visos emocijos sudega lauže. Tegul liepsnoja viskas pykčiu, tegul persisunkia širdgėla... Tebūnie liejasi per kraštus gyvatės nuodai. Žemė dreba ir suskyla, te jos plyšiuose nebesislepia silpnybės. Išlįsk iš savo slėptuvės nuoga, atsivėrusi, išsinėrusi iš senos, randuotos odos ir pajusk... pajusk tą kaitrią laužo liepsną.

- Mano širdis - vandenynas. Tik vietoje vandens į mano sielos krantus daužosi beribio skausmo bangos. - Aš noriu, tikrai noriu būti normali ir kovoti už savo gyvenimą, bet negaliu. Nebemoku. Nebeturiu, kas išmokytų atstatyti sudegintus tiltus. - Žinai, dėl tavęs aš galiu mirti, bet tik su sąlyga, kad pirmiau pamatysiu tavo kančią. Noriu paragauti nekenčiamo žmogaus kraujo, ar leisi? - Visada esu tas, kurio aplinkiniai neprisimena. Kartais pagalvoju, gal ir nereikia, kad jie mane prisimintų, gal man pakaks gražaus antkapio? Taip, tikrai, pakaks. - Mano siela norėjo sparnų, tačiau kūnas neleido jų užsiauginti. Todėl gavau pasiūlymą tapti angelu. Manau, sutinku dėl galimybės paskraidyti bent kartą. "Jau net psichopatai nebegali būti tokie žiaurūs, kokie žiaurūs yra mūsų gyvenimai."