Kala Deiz yra paprasta, galbūt šiek tiek keistuolė mergina. Tačiau keista ne tik dėl to, jog šalinasi žmonių. Kala yra pusiau demonė, pusiau žmogus. Jos tėvas demonas, kuris suviliojo žmonių moterį, o Kalos gimimas jau buvo suplanuotas prieš kelis šimtus metų. Ji buvo paskirta tapti Išrinktąja, kuri paskelbs pasaulio pabaigą. Deja, ši pareiga Kalos visai nedžiugina. Mergina pasiryžusi padedant geriausiam draugui kerėtojui išsaugoti savo žmogiškąją pusę bei amžiams nugalėti Šėtoną, kuris ir užtraukė jai prakeiksmą tapti blogio vade. Tačiau viskas taps komplikuota, kai pasirodys pats Pragaro valdovo pasiuntinys ir Kala nusižengs savo ilgai laikytiems principams - neprasidėti su Pragaru ir jo būtybėmis.

kai tave apkabinau jaučiau tik kaulus 'jis juk ne anoreksikas, tik gimė liesas' tai buvo mano pirmoji ir neteisinga mintis

Kol žmonės ramiai gyvena savo pasaulyje, nedidelėse bendruomenėse verda kitokių būtybių gyvenimas. Žvėrtakiai, arba šiuolaikiškai, teriantropai, kadaise buvo dievai, kuriuos žmonės garbino. Tačiau ši praeities dalis išnyko iš istorijos sūkurių, o žvėrtakiai prisitaikė prie žmonijos ir tapo jos dalimi niekam nekeldami įtarimų. Viename iš teriantropų miestų, Kvinse, gyvena paskutinė savo rūšies atstovė Nova. Mergina priklausė senais laikais gyvavusiai karališkai žvėrtakių šeimai, tačiau lemtingas įvykis pasuko visą šios rūšies likimą. Visgi, rodos, sukrečiantis praeities įvykis nenugrimzdo amžiams ir kartu su į Kvinsą atvykusia naująja karališkąja šeima atkeliavo ir naujos bėdos, kurios palies Novos gyvenimą. Mergina privalės susidurti su baimėmis, kurios jai niekada neegzistavo.

Per ne itin ilgą savo gyvenimą Nomė daugiau prarado, negu įgijo. Jai stinga motinos supratimo ir palaikymo, ji be proto ilgisi brolio, kuris po nelaimės visiškai užsisklendė savyje. Mergina neturi tėvo, dėl nuolatinio mokyklų keitimo, nesusirado artimo draugo. Ir dar, Nomė bijo to, kas slypi jos pačios galvoje... Lyg viso šito būtų maža, jai ir vėl tenka keisti mokyklą, bet šįkart ne tik ją - šįkart ji palieka namus, palieka savo miestą ir išvyksta pas senelį, neregėtą nuo vaikystės. Ir tai būtų dar visai pakenčiama, jei jos nepradėtų persekioti monstras, besislepiantis po žydru gobtuvu.