"Mirtis neturi vardo, bet jie jai sugalvojo." Milenija - tamsioji, maža mergaitė kuri suaugo per greitai, tam, kad mirtis ją pasiglemžtų. Gimusi sunkiais laikais ji matė kaip atslinko juodasis Maras, o su juo ir siaubingos pabaisos pasiglemžusios tūkstančius nekaltųjų. Ji jautė alkį kuris laužė kaulus, ir matė tėvo rūstybę. Ji - pabaisa, demonas kaip ir tie naktį atslinkę monstrai. Jos kraujas juodas ir šlykštus. Mergaitė kuri tikėjo šviesa, nepaisant tėvų žiaurumo ir neapykantos. Parduota į vergija ji suvokė, kad daugiau niekada nebepamatys savo šeimos. Žiaurus ir negailestingas pasaulis parodys kokie gali būti draugai. Kartais artimiausi smeigia giliau savo ašmenis nei šalia stovintis priešas. Kai meilė pasmerkia paskutinius saulės spindulius tamsai, o blogis ištiesia ranką, nebegali rinktis kurioje pusėje nori būti. Už nuostabų viršelį dėkoju @Kittemaya

Tai trečioji "Žaidimo pradžia, žaidimo pabaiga" dalis. Neskaičius pirmų dviejų gali būti sunku suprasti kas vyksta trečioje dalyje. "Nužudžiau vyrą kurį mylėjau" Egzistavau, bet negyvenau. Šypsojausi, o likusi viena leisdavau ašaroms užtvindyti man akis. Miegodavau, o pabudusi klykdavau nuo mane persekiojančių košmarų. Naikinau save lėtai, neskubėdama kaltinau dėl visko kas nutiko. Taip viskas ir turėjo likti. Bet viena klaida, kvailas atsitiktinumas, o gal lemtis privertė mane vėl pakartoti žaidimą. Jis buvo pavojingesnis už visus kuriuos pažinojau. Jis buvo blogesnis už Viktorą, ir tiesa kurią slėpiau nuo jo galėjo mane akimirksniu sunaikinti. Viena klaida, neapgalvotas mano žingsnis gali pasukti žaidimą kitu kampu ir jo taikiniu tapsiu aš.

Žaidimo pradžia - Tęsinys. Kai kurios istorijos nesulaukia laimingos pabaigos. Tikėti pasakomis buvo per daug naivu. Maniau visas skausmas liko praeityje, bet iš tiesų viskas dar buvo prieš akį. Amelija Lander, devyniolikametė mergina patekusi į saugumo centrą dar būdama paauglė manė, kad gyvenimas yra žiaurus. Ji nesuvokė ką atiduoda ir dėl ko aukojasi, bet pavojai ir keli žingsniai nuo mirties atvėrė jai akis. Vienintelė taisyklė kurios ji turėjo laikytis tai neprisileisti žmonių. Pamilusi Maksą ji pasmerkė save dar didesnėms kančioms. Jos gyvenimas dar kartą apsisuka aukštyn kojoms ir šį kartą tai bus paskutinis jos žaidimas. Ir tik jo pabaigoje ji suvoks kiek daug ji prarado. už nuostabų viršelį esu dėkinga @Kittemaya

Ilgus gyvenimo metus praleidęs slegiančioje vienatvėje Vladimiras Pavlovyčius netikėtai ir mįslingomis aplinkybėmis susitinka su mergina, kuri atitinka taip ilgai ieškotos moters idealą. Vos užgimus stipriam judviejų ryšiui ir meilei mylimoji Adnistina žūsta, o išgyvendamas skaudžią netektį Vladimiras išprotėja. Tačiau iki tol taip vyro dievinamos merginos niekas akyse neregėjo, netikėtai susirgusio vyro namų šeimininkė Svetlana aiškiai žinojo - Vladimiras įsivaizdavo Adnistiną, ji niekada neegzistavo realiame pasaulyje. Negi tikrai vienatvės kančiose paskendęs vyras galėjo susikurti savo vaizduotėje idealią moterį ir įtikėti šios tikrumu? O gal už to slepiasi daug painesni dalykai? Didelis ir nuoširdus AČIŪ @Kittemaya už tai, kad be galo gražiai aprengė mano kūrinį!! :*

Nepaprasto grožio septyniolikmetei Samantai, atrodo, galėtų pavydėti daugelis. Ji buvo jauna, draugiška, linksma mergina. Ko būtų galima norėti daugiau? Tačiau Samantos gyvenimas tikrai ne rožėmis klotas. Ji prarado visus savo mylimus žmones. Po šių netekčių ji užsisklendė savyje, atsiribojo nuo visų šalta, ledine siena. Neliko jokios vaikinus pakerinčios šypsenos, ausiai malonaus angeliško balso. Tikra senosios Samantos kopija Kristoferis. Jaunas, patrauklus, be galo rūpestingas vaikinas atsikrausto kartu su tėvais į Koventrį ir pradeda mokytis toje pačioje mokykloje kaip ir Samanta. Vos ją pamatęs, Kristoferis suvokia, kad merginai reikia pagalbos ir jis yra pasiryžęs jai padėti. Tik ar pati Samanta yra pasiruošusi į savo sudužusią širdį įsileisti nepažįstamąjį, kai šitaip skaudžiai kentėjo? Istorijos viršelis - Kittemaya.

Trumputė istorija apie vaikiną, kuris savo mintis liejo sąsiuvinyje, bandydamas atsikratyti tik jam, taip gerai pažįstamų demonų. Ir tokiu būdu išlaisvinti savo širdį iš tamsos gniaužtų, kad pagaliau pasijustų savimi. Laisvas ir laimingas... Highest rank in Short Story #5 _______________________________ 2018 © Naiivis Cover design © @Kittemaya _______________________________

Gimusi ir augusi kosmose, Sarika nusprendžia leistis į Žemę ir susitikti su žmonėmis. Mokyta tėvų, kas Žemėje merginai pavojinga, ši vis vien pasiryžta ten nuvykti. Tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip buvo planuota. Dėka ją išgelbėjusio žavaus vaikino Brainto, Sarika išgyveno nusileidimą, tačiau visi neplanuoti pavojai dar tik prasidėjo. Mergina suprato, kad viskas, kas ją supa- žudo. Netgi oras, kurio Žemėje daugybė, merginai yra didžiausias priešas. Noras grįžti į namus perkopė visas ribas, o tikimybė ir viltis juos pasiekti prilygo 1% iš 100%. Kaip grįžti atgal, jei kapsulė, kuria ji nusileido prieš tai, yra suniokota? Kaip išgyventi Žemėje, kai kiekvienas žingsnis veda prie mirties? *** Kosmose ji- uraganas Žemėje- jo auka. Už nepaprasto grožio viršelį dėkoju @DreamerWithFantasy 😍