Cukraus vata saldi ir minkšta it debesys padangėse. Tačiau neretai verkia ir jie. Ašaros ištirpdo visą vatoje esantį cukrų. Ji tampa beskone, tyra ir svarbiausia - ji tiesiog ištirpsta. Tačiau ar po savęs įmanoma palikti kažką daugiau? Aprašyti dieną, savaitę, metus, gyvenimą? Mano idealai, nematomos figūros ir aš - šiuose trumpuose tekstukuose, atsiradusiuose skirtinguose miestuose, autobusuose, teatre ar namuose.

Visos nuogos ir pasimętusios mintys sudėtos į vieną vietą.

Gyvenimo nuotrupos, iš kurių sukurti tekstai ir pamąstymai.

Ruduo - tai metas, kai mintys šoka kartu su krintančiais lapais, o seniai paklydę jausmai, rodos, akimirksniu randa kelią atgal į namus. Sąmyšis galvoje neleidžia nurimti, už lango siaučiantis lietus tarsi dainuoja lopšinę. Pasaulis nusidažo niūraus dangaus spalvomis, o nerami siela tetrokšta būti išgirsta. "Rudens beprotybė" - daugybė neatsakytų klausimų, neištartų žodžių ir pamirštų svajonių, kasnakt neleidžiančių užmerkti akių. Tai eilėraščių rinkinys, kuriame prabyla seno šešiasdešimtmečio poeto siela įkalinta paauglio kūne. Knygoje aprašomi giliausi išgyvenimai, pasąmonės vaizdiniai, didžiausios baimės bei supantis pasaulis. Šis kūrinys skirtas kiekvienam paaugliui, nugrimzdusiam į sraunius beprotybės vandenis. Aukščiausia vieta poezijoje #3