Trečia ir jau paskutinė knyga apie Iglę ir jos šeimą. Praėjo metai po įvykių, kuriais pasibaigė „Šešėlių saulė" ir ta, kuri išgelbėjo daugelį nuo garantuotos pražūties ima kelti žmonėms tik nerimą. Negana to, gyvenvietei vėl iškyla, rodos, dievų siųstas pavojus. Ar dėl to tikrai reikia kaltinti buvusią gelbėtoją? Ar šį kartą verta kreiptis pagalbos į netikėtai čia pasirodžiusią raganą?

Sugrįžusi po šešerių metų „nebūties" Iglė maloniai nustemba, kad viskas namuose yra daug geriau nei galėjo būti: šešėlių naikinusių jos žmones nebėra, šeima sveika ir laiminga, ir netgi tas, kurio ji manė niekuomet nebepamatysianti užklysta į svečius. Tik ar ilgai užsitęs jos pačios laimė, kai artėjanti priešų kariauna jau žvangina ginklais? Ar dėl savo sugebėjimų Iglė ir vėl turės tapti savo žmonių gelbėtoja? Ar iš tiesų blogis gali būti panaudotas gėrio vardan? Ar lengva pasirinkti tarp pareigos daugeliui ir savo asmeninės gerovės? "Šešėlių saulė„ iš tiesų yra „Alsuojančios tamsos" tęsinys, tačiau tam, kad suprastumėte, pirmosios perskaityti nebūtina. Veiksmo laikas - XIII amžiaus pradžia, veiksmo vieta - kiek sufantastinta Lietuvos teritorija.

Istorija laimėjusi keturiose TOFA2018 nominacijų kategorijose: TOP dviejų kelių susidūrimo istorija; TOP už gyvenimą ir mirtį; įdomiausias blogietis; geriausias antraplanis veikėjas Tai fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Pagrindiniai knygos veikėjai - krivis Preigilas ir jo šeima, kurių gyvenimas pasikeičia tada, kai jų gyvenamame mieste ima lankytis dvasios grobiančios žmones. Ar krivio šeimai ir jos naujajai paslaptingajai draugei pavyks išsiaiškinti kas dėl to kaltas ir tai sustabdyti? Romanas jau yra išleistas elektroniniu pavidalu - https://naujasvardas.lt/knygos/greta-musteikiene-alsuojanti-tamsa/ Viršelio dailininkas - Laurynas Dvareckas, tos versijos redaktorė - Miglė Sukarevičiūtė, bet labai gali būti, kad dar prieš keldama čia dar kartą sau leisiu tekstą pakoreguoti, todėl dėl galimų klaidų prašau kaltinti tik mane :).

- Ko tu labiausiai pasiilgai, Suke? - Pasiilgau tavo tylos, - pasakiau negalvodama -Mano tylos... - nutęsė jis. - Aš negaliu girdėti tavo minčių. Bilai, tu net negali įsivaizduoti, kaip tai nuostabu.

Nikita grįžta į tėviškę, kur prieš šešiolika metų paliko savo vaikystės draugę Mariją. Jam atrodo, kad kaime laikas sustojo ir viskas gali toliau tekėti sava vaga. Tačiau Marija slepia paslaptį, dėl kurios ji pasiryžusi atstumti senąjį draugą ir galutinai sugriauti draugystės pamatus. Bet kas nutiks, kai pati praeitis ims siųsti užuominas apie įvykį, dėl kurio išvyko Nikita ir jas įminti pradės ne bet kas, o Marijos sesuo Aušrinė?

"Mano tamsius plaukus apgaubė juoda, paauksuotais kraštais nublizginta skara. Pažvelgiau į veidrodį, o kiek vėliau atsiklaupiau ir ramiai ant kelių padėjus delnus,galvą priglaudžiau prie grindų"