Ir nebelieka oro plaučiuose, Tik tumulai senų melų. Pulsuoja suvežėjusios ląstelės, Krauju sušvinkusiu prieš tūkstančius dienų. Turbūt anksčiau net, nei mini save užgimus. Sergi liga kartėlio ir puvimo. Lyg kvepalų brangiausių aromatas, Sekioja iš paskos apgaubęs savo megztiniu, Vaikinas jau kadais specialiai tau išpranašautas - Senatvės kvapas, jis bučiuoja laiko išraižytus delnus giltinės tvaiku. Ir nenugalimų likimo vėjų apkramtytais pirštais, Svajonių pamestų skiautes renki, Sulaistytas beprasmių ašarų, Ir vėlei išdžiovintas metų saulėj, Nostalgijos supurtytomis rankom, Glėby, taip nieko kito nuoširdžiai nespaudusiam supi.