historyqueen88
Kartą aš jau mylėjau.
Taip stipriai, kaip turbūt mylėti galima tik tada, kai dar nežinai, kokia ta meilė gali būti.
Po to ilgai sau kartojau, kad daugiau niekada neleisiu kitam žmogui tapti tokia didele mano gyvenimo dalimi, kad būsiu atsargesnė, protingesnė, kad šį kartą klausysiu proto, o ne širdies.
Tik niekas man nepasakė, kad širdis yra siaubingai užsispyrusi.
Ji prisimena žmones, kuriuos protas jau seniai liepė pamiršti. Ji prisiriša tada, kai mažiausiai reikia... Ji tiki net tada, kai pats bijai tikėti.
Ir kartais ji klysta.
Dieve, kaip kartais ji klysta...
Bet dabar žinau, kad galbūt gyvenimas ir nėra apie tai, kaip išmokti niekada nebesuklysti.
Gal jis apie tai, kaip po kiekvieno karto išdrįsti atsikelti.
Nes viskas praeina.
Net tos naktys, kai atrodo, kad rytas niekada neateis, net žmonės, be kurių buvai įsitikinęs, kad nemokėsi gyventi, net skausmas, kuris kažkada atrodė per didelis sutalpinti savyje.
Viskas išgyvenama.
Tik kai kurie dalykai praeidami palieka randus.
Ir randai turi keistą savybę - jie nebeskauda kiekvieną dieną, bet kartais užtenka vieno žmogaus, vieno žvilgsnio ar vieno jausmo, kad prisimintum, kodėl jie ten atsirado.
Ilgą laiką maniau, kad tie randai reiškia, jog su manimi kažkas negerai.
Dabar manau kitaip.
Jie tiesiog įrodo, kad kažkada jaučiau.
Kad mylėjau.
Kad praradau.
Kad išgyvenau.
Ir vis tiek kažkur giliai savyje išsaugojau tą mažą, kvailą dalį, kuri vis dar tiki meile.
Gal todėl visą gyvenimą taip sunkiai mokiausi vieno paprasto dalyko.
Klausyti savo širdies.
Ne todėl, kad ji visada teisi.
O todėl, kad kartais tik ji žino, kur iš tikrųjų nori sugrįžti.