Historias de Santykiai

Įprastai, kai jis buvo čia, jį užvaldydavo atsipalaidavimas, tačiau šiandien - kažkas buvo kitaip. Jis negalėjo nuslėpti nuolatinio nerimo, kuris buvo su juo visą savaitę. Pirmą kartą po visų metų, kai buvo įpratęs slėpti savo tikrąsias jausmų spalvas, jis jautė, kad pasaulis aplink jį keičiasi.

Artėjant pasaulio pabaigai, beveik niekas nebesvarbu.

" Kartais atrodo, jog mano gyvenimas yra sumautas, bet tada sutikau jį. Jis buvo priešingybė man. Skandinosi liūdesyje, melavimuose, išdavystėse, viskas kas buvo blogai, atiteko jam, todėl stengiausi įnešti jam gėrio. " « -Aš toks esu! Tamsus žmogus, kuris nekenčia visų. Manai matei mane besišypsantį tikroviškai? Manyk iš naujo. Manai pasakysiu tau, jog myliu tave? Manyk vėl iš naujo. Jaučiuosi išvargęs nuo viso šito mėšlo, nužudyk mane... Visi anksčiau ar vėliau išeina! - rėkė jis man į veidą. -Galvoji aš pasiduosiu? Aš myliu tave. Esi man viskas ką turiu. Nenoriu tavęs pakeisti, noriu tau tik gero! - rėkiau atgal. -Matai? Tavo klaida yra ta, kad tu tokia užsispyrusi, jog net negaliu pakelti balso prieš tave. Bijau tave paliesti, nes atrodo, jog suduši. Tu tokia nekalta! Tu skleidi gėrį ne tam vaikinui... - jis išdėstė tai ramiai. Dabar jo akyse kaupėsi ašaros. -Myliu tave. Sušiktai myliu. Kad ir kokia šviesi esu, kad ir koks tamsus esi tu... Priešingybės traukia, mano turte... - pradėjau kūkčioti... »