Velnio žmona

***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Dabar mano visos mintys paliko galvą. Mačiau tik porą akių kurios mane tarsi ramino. O ir apleisto pastato sienos manęs taip nebedusino. Pelėsio kvapas užstrigo gerklėje. Čia stovėjo vaikinas. Pagal viską būčiau nusprendusi, kad žmogus. Bet akys tarsi tamsus dangus tempė mane žemyn. Visos vizijos apsupusios mane išblyško. Aš žinau, kad mano protas žaidžia su manimi žaidimus. Tačiau negi vaikinas stovinti šalia ne iliuzija? Kodėl tuomet jis nenyksta? Jo ranka sugriebė manąją. Ji buvo velniškai šalta kaip ir manoji. Jis tarsi bandė mane išsaugauti nuo prarajos. O jo akys išblaivė mano protą. Vaikinas suspaudė mane savo glėbyje ir pratarė:
- Aš taip tavęs ilgai laukiau, Lėja,- vaikino balsas nuskambėjo lyg melodija.***