Neturiu kur dėti minčių. Jos kaupiasi, kaip vanduo dideliame kibire, bet nedingsta. Neišsipila. Jos užveda pyktį. Todėl daug ką prarandu. Aš užstrigusi laike. Daug kas nervuoja, daug kas išveda iš kelio. Keičiu savo pažiūras kiekvieną dieną. Bet viena išlikusi. Neklausymas. Štai kas. Noriu plėsti savo asmenybę pati. Nenoriu būti į kažką panaši. Ar aš galiu tikėti į kažką? Nemanau. Nebent tik pasitikėti savimi. Bet ir "tai" dabar nestabilu manyje. Rasti naują žmogų? Tiksliau vaikiną... Kuris apkabintų ir nepaleistų tavęs? Abejoju. Randu tik laikina pobūvį, bet ne išeitį. Todėl lieka tik rašyti. Daug rašyti. Galbūt kas išgirs. O gal viduje atsiras šviesa, kuri išves iš šito kelio.
Ovidijui gyvenime buvo svarbūs du dalykai: muzika ir meilė Emilijai.
Vienuoliktokų klasė mokslo metų užbaigimo proga išvažiuoja į antikos laikus dar menančią Graikiją. Bet nutinka nelaimė, kuri perpins šiuos laikus su turtinga Graikijos istorija. Ovidijus, gelbėdamas savo mylimąją, leidžiasi mitais apipintais keliais į tamsųjį Tartarą vildamasis, kad muzika ir tyra meilė gali nugalėti visas kliūtis.
Tai istorija, paremta vienu iš gražiausiu Graikijos mitologijos mitu: Orfėjo ir Euridikės.