Helena ✔ | Antoine Griezmann
Vaikino blogio pilnos akys žvilgsniu persmelkė gležną merginos kūną, tysantį tarp baltų patalų. Jo šiurkščios, švelnumą jau seniai praradusios rankos palietė kiekvieną šios moters odos lopinėlį; vyro judesiai buvo tokie atsargūs, tokie švelnūs - rodėsi, jis jautė rafinuotumą, sklindantį iš jos balkšvos odos.
Jai netyčia išleidus baimės kupiną aimaną, ta pati šlykšti ranka, kažkada taip meiliai glosčiusi jos garbanas, dabar susidūrė su jos pabalusiu skruostu.
- Matai, Helena, ką privertei mane padaryti. Tavo Paris turėjo nuskriausti tave, - jo bjaurias lūpas paliko dar bjauresni žodžiai. Mergina negalėjo patikėti, jog jos mylimas vyras, tas, kuris šitaip beprotiškai ją mylėjo, tas, kuris galėjo dėl jos padaryti viską, dabar buvo išprotėjęs psichopatas, kvailys, pakvaišęs dėl nesąmoningos Graikų legendos.
Mergina jau žiojosi atsakymui, tačiau vaikinas vėl ją sustabdė.
- Šš, mieloji. Tu nenusipelnei kalbėti.
#
PIRMASIS MANO DARBAS, PILNAS BANALUMO IR KITOKIŲ NESĄMONINGŲ PIRMO BLYNO KLAIDŲ.
© THECLA BALTRUSHA
