Melų pilis

Žinote tą jausmą kai supranti, jog esi didelėje bėdoje. Tokioje baisioje, ne... kraują stingdančioje, siaubą keliančioje bėdoje. Kai tavo gerklėje gumulas, o rankos šlapios nuo prakaito. Tokioje bėdoje kai gailiesi visų savo sprendimų ir nori tiesiog grįžti atgal į lovą iš kurios net nenorėjai išlipti.
Štai tokioje bėdoje buvau ir aš, kai sustojau priešais atrakcionų parko Tuščio, šiurpinančiai tylaus ir ramaus parko. Atrodė, kad net ir spalvos čia nebebuvo tokios ryškios. Kažkokios blausios, tarsi viską žiūrėčiau pro pilkšvą stiklą. Netgi saulė, lyg supratusi pavojų, pasislėpė už tamsių debesų.
Kaip tyčia prisiminiau apie čia mirusią merginą. Kalbos sukilo kaip jūros bangos per audrą. Netrukus atrakcionų parkas pavirto pavojinga vieta ir jis užsidarė keleriems mėnesiams. Tik vakar atsinaujinęs, pažadėdamas daugiau linksmybių, atrakcionų parkas atsidarė ir į jį sugužėjo adrenalino ištroškę žmonės.
Tik vakar mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir dar pati to nesuprasdama buvau įtraukta į magišką, šešėlių ir pavojų pilną pasaulį. Buvau priversta kurią pusę pasirinkti. O tai ne taip lengva kai net nežinai kuri gera, o kuri bloga. O viena pusė dar nori mane nužudyti, o kita - priglausti.