Mergina, kuri norėjo iš gyvenimo pasiimti viską, buvo vardu Corina. Ji nebijojo pasitikėti kitais ir likti įskaudinta. Ji žinojo, kad tai normalu, todėl rizikavo, nes taip buvo įdomiau, nei sėdėti rankas sudėjus ir visko bijoti.Beabėjo buvo skaudu, kai tave išduoda, bet laukti ji netūrėjo laiko, nes vis atrodydavo, kad laikas tai, kaip smėlio laikrodis, jis bėga, o tu nespėjus pasidžiaugti, tuoj tik spėji gaudyti paskutinius smėlio trupiniukus, nes jis taip greitai bėga, kad nespėji net susivokti...Corina buvo ta mergina, kuri nenustygo vienoje vietoje ir troško nuotykių. Išorėje Corina atrodė pasileidusi ir '' pasikėlusi'', bet viduje slypėjo kažkas nepaprastai nuoširdaus, tyro ir paprasto. Tai nuostabaus grožio mergina,''-Turbūt genai... '' - kaip pasakytų ji pati. Ji žinojo, kad niekas nesitęsia amžinai, todėl nebijojo gyventi ir leidosi į gyvenimo paruoštą kelionę... Bet ar jos žodžiai, kad gyvenime nėra nieko amžino, tiesa? Ar įmanoma kažką įsimylėti ir ištverti iki gyvenimo galo kartu? Ar įmanoma rasti draugų, kurie liks visada, varge ir džiaugsme? Ar įmanoma taip stipriai patikėti ir pažadėti pasilikti amžinai?