Tai antra knygos "Tamsa" dalis.
Jaučiu, kaip tamsa mane apglėbė savo rankomis. Žinau, kad turiu atsitraukti, bet nepajėgiu ir jaučiu kaip mane ji vis labiau pasiglemže . Žvelgiu į pabaisą tamsos, kuri sako mane mylinti. Bandau vėl atsitraukti, pabėgti nuo jo, bet ne įšeina. Pabaisa toliau stipriai laiko mane, kad likčiau vien jo.
Įkvėpiu bandau paklust proto balsui, bet širdis neleidžia. Jį myli pabaisą. Bandau toliau kovot karą su širdim nors matau, kad jį jau pralaimėjau.
Štai dar ta pati pabaisa tyliai šnabžda man į ausį, jog myli, kad tik ji mane gali padaryti laiminga. Blogiausia, kad tai tiesa, be jo tikrai aš nebusu laiminga.
Kai pamilsti, kurio neturėtum. Galiausiai tau tenka kovoti karą su pačiu savimi. Tu renkiesi proto balsą, bet kūnas ir širdis tave vis išduoda. Tai karas, kurio laimėti tu negali. Jei paklusi proto balsui pasmerksi save širdies skausmui. Jei paklusi širdžiai ir kūnui pasmerksi save sąžinės graužačiai ir savęs išdavimui.
Tai gi ką geriau rinktis meilę ar pačią save? Ypač kai pabaisa naudojasi kieviena proga ir vilties kibirkštėle, kad liktum su juo.
Meluojame tuomet kai bijome pasakyti tiesą.
Maja persikrausto į naują miestą ir pradeda lankyti naują mokyklą. Norėdama pritapti prie kitų merginų ji ima ir pameluoja apie vaikiną kuris neegzistuoja. Tačiau likimas jai iškrečia pokštą ir per viena klaidą jos netikras vaikinas pasidaro labai realus.
Lili gyvenimas tobulas, nuostabūs tėvai, puikūs pažymiai, bet tai tik viena veidrodžio pusė. Tik vienas melas ir ji jau turi netikrą vaikiną.