tragiška stovykla

vasaros pradzia.. naujos pazintys stovykloje.. meiles..pasiilgimai.. pykciai.. asaros.. ir nuosirdus bendravimas.. viso to labai pasiilgsiu.. tos 2k18 vasaros nebebus.. nebebus ir tu geru laiku.. kai gulejau su gipsu ant kojos o rankos nutrintos iki kraujo nuo ramentu.. draugai salia manes.. su manim.. nebereikalo.. kam rupiu tas ir bus salia.. diena ir nakti.. kiti budedavo ir nakti ir diena prie manes.. nes zinojo kad galiu bet kuria akirmirka prarast samone.. tvarstydavo ranku zaizdas vis su nauju bintu.. nes tas jau permirkes krauju..buvo like tik randai.. randai kuriu nieks nepaslepe.. viena nakti norejau pabuti viena ir apie viska pagalvoti.. ta akimirka nieko prie manes nebuvo.. jokio zmogaus.. as juos tikinau kad ta nakti bus viskas gerai.. as negalvojau kad bet kuria minute galiu atsiriboti nuo sio pasaulio.. as juos tikinau kad nieko neatsitiks kad bent kelias valandas paliks mane viena.. bet.. ta nakti buvo viskas kaip tik blogiau.. pradejau dusti, jauciau stipru smugi i krutine, spaudima galvoje, maciau tik temstanti vaizda.. buvau prie isejimo ribos.. bet tada staigiai atsiduriau renimacijoj.. atsigavau.. bet tik atmerkus akis.. ekrane parode tiesia linija ir isgirdau paskutini garsa tai mamos ir draugu zodzius kurie man bus visada brangiausi kad ir kur bebuciau.. tai buvo paskutiniai garsai...pasiilgsiu viso to.. is auksciau maciau kaip tie visi brangus draugai kurie budedavo prie manes naktim.. valosi asaras su rankove.. pasiilgsiu labiausiai ju.. jie buvo paskutiniai zmones su kuriais buvau siame gyvenime