Po 149 mėnuliais

Pačioje galaktikos širdyje ─ Venovo planetoje ─ jau kurį laiką verda kažkas grėsmingo. Tarp aplinkinių sklando gandai apie keistus eksperimentus, ekskavacijas bei mirtinų ginklų kūrimą. ***** Margo yra samdoma relikvijų medžiotoja. Būdama viena iš geriausių savo srityje, patraukia įtakingų žmonių dėmesį ir yra priversta jiems dirbti. Iš pradžių patrauklia pasirodžiusi gauta užduotis, neilgai trukus įgauna tamsių ir netikėtų posūkių. Painios mįslės, nematytos planetos bei visos kelionės metu ją lydėti privalantis imperijos kapitonas Antaris ir jo įgula. Nauji draugai ir priešai, pavojų kupini kosmoso takai bei paslaptimis apipinta relikvijos paieška. Tik laikas parodys, kas ištrūks iš šio painaus labirinto, o kas tik dar labiau jame pasiklys.

Sci-fi žanro istorija su psichodeliniais elementais.

История про сталкера Василия. Василий пройдёт много испытаний и боли и дойдёт до своей цели(они будут меняться по сюжету). Вы прочитаете рассказ про обычного сталкера, который стал, а кем он станет?

Kas yra žmogus?

Memento non mori: atceries, ka nemirsi. Īsāki vai garāki zinātniskās fantastikas stāsti par un ap transhumānismu. (work in progress)

Tai knyga apie merginą Vakarę, kuri nebeturėjo vilties likti gyva... Jos įsivaizduojami draugai buvo vienintelis ramstis... •~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~• " - Tavo gyvenimas stovi ant vienos iš to namelio kortų. Turi džiaugtis, kad esi gyva... - griežtai paaiškino ji. Aš ilgai tylėjau. Ji taip pat ir tada aš surikau. - Gerai, aš gyva, bet aš noriu gyvent! - Vakare.. Tu, juk žinai... - aš atsistojau ir atidariusi duris tiesiog išėjau. Aš nubėgau į savo palatą ir atsiguliau į lovą. " •~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~• Didžiulis ačiū: @Tikiumeile, už viršelį! Rašau gan lėtai. Rašoma III asm. ir I asm. Pagrindiniai veikėjai: Vakarė, Morganas, daktarė Monika, ir Vakarės "draugai". Pagrindinė mintis: Gyvenimas yra tavo, o ne kitų.

"Istorijas apie planetą žemę girdėjau tik tai iš savo prosenelių. Legendas apie tai, kokia buvome galinga rasė jau visi pamiršę. Toli gražu mes dabar nebe tokie. Nuo to laiko, kai gyvename čia mes neesame toji galingoji tauta, kurie galėjo susiremti su bet kuo. Dabar mes esame pasislėpę tarsi šunys. Ne. Dar blogiau. Mes esame pasislėpę tarsi pelės. Bijome išlysti iš urvų. Bijome pajudėti. Bijome sukelti bet kokį garsą. Mes čia esame niekas. Mes dabar gyvename Zakarijoje." 2056 metais žmonės atrado dar vieną planetą kurioje buvo gyvybė. Po poros metų galybė erdvėlaivių jau raižė tos planetos dangų. Atrodo, jog viskas turėtu būti gerai, tiesa? Vargiai tai buvo galima pavadinti "gerai". Pirmiesiems piligrimams išsilaipinus jie pradėjo daryti tai, ką žmonės sugeba geriausiai - kariauti. Tada viskas pasikeitė. 3017 Žemės metai. Visi jau buvo pamiršę apie baisųjį karą. Liko tik tai legendos. Kaip ir apie Žemę. Dabar mes bandome išgyventi čia. Išgyventi Zakarijoje.

Ką darytumėte, jei staiga sužinotumėte, kad nuo jūsų priklauso visos planetos likimas, o ką nors pakeisti laiko liko visai mažai? O gal čia tik vaidenasi? Gal sapnas? Trumpa, linksma fantastinė istorija apie atsakomybę, kurios niekam nereikia.

3:00 a. m. 😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱😱

Martynas su savo broliu Artūru ir tėvais atsikrausto į mažą, atokų miestelį. Miestelio išskirtinumas tas, kad viskas jame tobula: jokių nusikaltimų, visi vaikai išsilavinę, niekas nebadauja ir t. t. Miestelyje prasidėjus keistų įvikių sekai, Martynas pradeda suprasti, kad neviskas taip tobula, kaip pasirodė iš pradžių. Kad tai, kas matosi - tėra dekoracijos, dengiančios kur kas tamsesnę ir kraupesnę tiesą.