Apokalypse
- LECTURAS 105
- Votos 10
- Partes 3
Contenido adultoConcluida lun, may 18, 2020
Niujorke kaip ir kitose valstybėse prasideda zombių anpludžiai. Dvi geriausios draugės kovoja dėl išgyvenimo. Jos susitinka tris vaikinus. Jie kartu tesia kelionę ir bando išgyventi patys ir išgelbėti planetą nuo zombių.
Nelabai moku rašyt aprašymo:DD
Todos los derechos reservados
Únete a la comunidad narrativa más grandeObtén recomendaciones personalizadas de historias, guarda tus favoritas en tu biblioteca, y comenta y vota para hacer crecer tu comunidad.
Quizás también te guste
Pilkos Akys
Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.
Domhanė. Pirmieji pėdsakai
Pakvaišęs mokslininkas sukūrė du padarus, kurie pakeitė nusistovėjusias gamtos ir dvasinio pasaulio normas visam laikui, o jų kraujomaiša tapo draudžiama. Šokiruojančią naujieną sužinojusi pagrindinė veikėja Denisė bręsta, netikėtos pažintys slypi visai čia pat ir ji net nenutuokia, kokie iššūkiai jos laukia. Sena istorija, bet atnaujinta dabartinėmis akimis! Sutvarkytas žargonas, logikos ir gramatinės klaidos, tačiau istorija išliko ta pati. Su Jūsų pagalba komentaruose laikui bėgant kūrinį atnaujinsiu dar labiau!Concluida
Mono Dinora//short stories
ksks
Svetimšalė (taisoma)
Jaunosios Emelijos laivui sudužus netoli Japonijos krantų, ji supranta likusi viena svetimoje šalyje. Ją ant kranto radęs samurajus sutiko ją priimti į savo namus ir užauginti kaip savo. Tai istorija apie netektį, bandymą pritapti ir galimybę užaugti ten kur atrodo už kiekvieno kampo tyko pavojai.
Jis, Ji arba kitas Aš
Kviečiame jus į kūrybingų pokalbių ciklą „Jis, ji arba kitas aš" su Kris ir Leila! Čia jūsų laukia interviu su istorijų veikėjais, skaitytojais ir autoriais - visais, kurie gyvena, kuria ar tiesiog myli pasakojimus. Jei norite, kad jūsų veikėjas pasidalytų savo požiūriu, paslaptimis ar likimo vingiais - registruokite jį komentarų skiltyje. Parašykite istorijos pavadinimą ir veikėjus, kurie ketina atvykti į pokalbį. Taip pat kviečiame ir skaitytojus! 💬 Ateikite pasidalinti mintimis apie mėgstamiausias istorijas, veikėjus ir autorius, pasakoti, kas jus įkvepia ar priverčia gyventi kartu su knygų herojais.
Raudonoji knyga
Po Arielio susidurimo su nepažįstamuoju, jis atsibunda visai kitoje vietoje su paslaptinga raudonąją knyga. Kur jis yra? Kokios paslaptys slypi paslaptingoje knygoje? Iš kur ji atsirado? Šių klausimų atsakymus rasite knygoje. Malonaus skaitymo!
Istorijos Sujungti
Tai didinga istorija apie du žmones sujungtus likimo.
1008 Mėnesienos
Paskutinėje šio didingo ir, iš dalies, gėdingo etapo stotelėje: šūdais ir myžalais patvinusioje mūsų, taip vadinamojoje, mirtininkų kameroje, blusomis, kirminais, parazitais ir mikrobais apėjusį kūną, kurio aš jau kokias dvi savaites nebeprausiu ir net nebesikasau, šiandien sunaikins ir mano, ne itin gudrų protą, jie profesionaliai amžiams užmigdys. Tokia čia tvarka. Inshallah. "Čia, visai šalia esančioje patalpoje (Nr. 101), aš ir gimiau; tačiau nei tėvo nei motinos, kaip ir seserų bei brolių (o jų gausybė) gaila, bet niekada taip ir nemačiau" Tokių minčių kontekste, paskutinį kartą - nežinau, ar iš baimės, ar iš laimės - (turbūt) paskutinį kartą išvėmiau paskutinius likučius su visomis kirmėlėmis ir morališkai nusiteikiau šiam YPATINGAM RITUALUI. Jaučiau, kas netrukus įvyks. Aš žinojau. Prieš kelias savaites, man atrodo, netgi tai sapnavau. Jaučiu Aukštesniųjų Jėgų kvėpavimą tiesiai man į SIELĄ. Manęs jau laukė mano Lemtis. Tokia mano Dalia. Tebūnie, kaip NORI JIS. Mashallah. "Paskutinėmis dienomis jie mūsų čia jau nebemaitina. Iškada. Vis Tiek tuoj išmes ir užkas." ....
Pautas de Contenido