60 Days To Live
- Reads 1,924
- Votes 89
- Parts 12
You may also like
1008 Mėnesienos
Paskutinėje šio didingo ir, iš dalies, gėdingo etapo stotelėje: šūdais ir myžalais patvinusioje mūsų, taip vadinamojoje, mirtininkų kameroje, blusomis, kirminais, parazitais ir mikrobais apėjusį kūną, kurio aš jau kokias dvi savaites nebeprausiu ir net nebesikasau, šiandien sunaikins ir mano, ne itin gudrų protą, jie profesionaliai amžiams užmigdys. Tokia čia tvarka. Inshallah. "Čia, visai šalia esančioje patalpoje (Nr. 101), aš ir gimiau; tačiau nei tėvo nei motinos, kaip ir seserų bei brolių (o jų gausybė) gaila, bet niekada taip ir nemačiau" Tokių minčių kontekste, paskutinį kartą - nežinau, ar iš baimės, ar iš laimės - (turbūt) paskutinį kartą išvėmiau paskutinius likučius su visomis kirmėlėmis ir morališkai nusiteikiau šiam YPATINGAM RITUALUI. Jaučiau, kas netrukus įvyks. Aš žinojau. Prieš kelias savaites, man atrodo, netgi tai sapnavau. Jaučiu Aukštesniųjų Jėgų kvėpavimą tiesiai man į SIELĄ. Manęs jau laukė mano Lemtis. Tokia mano Dalia. Tebūnie, kaip NORI JIS. Mashallah. "Paskutinėmis dienomis jie mūsų čia jau nebemaitina. Iškada. Vis Tiek tuoj išmes ir užkas." ....
Это же мой брат...
Это фанфик про двух братьев Ди и Хеви. В этот фанфик я вложила очень много времени и сил. Надеюсь что он вам понравится)
Istorijos Sujungti
Tai didinga istorija apie du žmones sujungtus likimo.
Jis, Ji arba kitas Aš
Kviečiame jus į kūrybingų pokalbių ciklą „Jis, ji arba kitas aš" su Kris ir Leila! Čia jūsų laukia interviu su istorijų veikėjais, skaitytojais ir autoriais - visais, kurie gyvena, kuria ar tiesiog myli pasakojimus. Jei norite, kad jūsų veikėjas pasidalytų savo požiūriu, paslaptimis ar likimo vingiais - registruokite jį komentarų skiltyje. Parašykite istorijos pavadinimą ir veikėjus, kurie ketina atvykti į pokalbį. Taip pat kviečiame ir skaitytojus! 💬 Ateikite pasidalinti mintimis apie mėgstamiausias istorijas, veikėjus ir autorius, pasakoti, kas jus įkvepia ar priverčia gyventi kartu su knygų herojais.
Mono Dinora//short stories
ksks
Pilkos Akys
Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.
Paskutinėje šio didingo ir, iš dalies, gėdingo etapo stotelėje: šūdais ir myžalais patvinusioje mūsų, taip vadinamojoje, mirtininkų kameroje, blusomis, kirminais, parazitais ir mikrobais apėjusį kūną, kurio aš jau kokias dvi savaites nebeprausiu ir net nebesikasau, šiandien sunaikins ir mano, ne itin gudrų protą, jie profesionaliai amžiams užmigdys. Tokia čia tvarka. Inshallah. "Čia, visai šalia esančioje patalpoje (Nr. 101), aš ir gimiau; tačiau nei tėvo nei motinos, kaip ir seserų bei brolių (o jų gausybė) gaila, bet niekada taip ir nemačiau" Tokių minčių kontekste, paskutinį kartą - nežinau, ar iš baimės, ar iš laimės - (turbūt) paskutinį kartą išvėmiau paskutinius likučius su visomis kirmėlėmis ir morališkai nusiteikiau šiam YPATINGAM RITUALUI. Jaučiau, kas netrukus įvyks. Aš žinojau. Prieš kelias savaites, man atrodo, netgi tai sapnavau. Jaučiu Aukštesniųjų Jėgų kvėpavimą tiesiai man į SIELĄ. Manęs jau laukė mano Lemtis. Tokia mano Dalia. Tebūnie, kaip NORI JIS. Mashallah. "Paskutinėmis dienomis jie mūsų čia jau nebemaitina. Iškada. Vis Tiek tuoj išmes ir užkas." ....
More details