Riba skirianti mus | LTU

Jie žinojo.
Šiurpuliukai nukrėtė mano kūną nuo pat galvos iki kojų.
Jie visąlaik žinojo.
Vis bandžiau giliai įkvėpti oro, bet atrodė, kad plaučiai siubliuško ir niekada nebeužsipildys.
Jie tylėjo.
Girdėjau aukšto dažnio cypimą ausyse, kuris varė iš proto.
Jie nesakė.
Akyse vaizdas darėsi neryškus, apčiuopomis bandžiau susirasti kažką, už ko galėčiau prisilaikyti ir išlaikyti pusiausvyrą.
Jie slėpė tiesą.
Jaučiau, kaip širdis krūtinėj daužosi lyg bandytų išsiveržti iš kūno.
-Marlau,- lyg tolumoj išgirdau savo vardą. Pakėlusi akis stebėjau kiekvieną iš jų. Stebėjau jų veidų išraiškas, stebėjau jų akis ir kūno kalbą.
Jis žengė arčiau manęs tiesdamas ranką.
-Ne,- sugebėjau išveblenti papurtydama galvą. Šleikštulys kilo aukštyn gerkle ir aš norėjau išsineždinti iš tos prakeiktos vietos. Norėjau dingti.

Veiksmo, netikėtų posukių, aistros, neapykantos ir dar begalės jausmų kupina istorija. Kviečius skaityti:)