Story cover for Mėnulio Elfė Atali by _Raminta_
Mėnulio Elfė Atali
  • WpView
    Reads 59
  • WpVote
    Votes 6
  • WpPart
    Parts 7
  • WpView
    Reads 59
  • WpVote
    Votes 6
  • WpPart
    Parts 7
Ongoing, First published Jan 26, 2021
Fantastinis Romanas

Kai buvo užkariauta Ni-ber 19 planeta ir jos gyventojai paimti į vergiją mėnulio vaikai, Atali gyvena skurde iš jos yra tyčiojamasi , dirba sunkius kasdienius darbus, Rihzsaurai negali su ją kalbėt pagal Maksimilijano įsakymus kai atėjo ir prasidėjo jo viešpatavimo amžius. 

  "Nebus čia taikos ,nebus čia laimės. 
Iš kiekvieno atimtas maistas ir ieškojimas gyvenimo prasmės.
Liūdni ir susiguže maži Mėnulio vaikučiai tiki, kad bent vienas iš jų atras kada laimė, jie buvo sukurti keliauti ir kariauti. Bet, vaikai neturėdami tėvų
nežino savųjų tikslų.
Badas, skurdas ir negailėstingas likimas, bet neslegia jų joks nusivilimas."  Rašė iš kartos į kartą Mėnulio elfai.
All Rights Reserved
Sign up to add Mėnulio Elfė Atali to your library and receive updates
or
#37random
Content Guidelines
You may also like
Pilkos Akys by ggkeke
3 parts Ongoing
Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.
You may also like
Slide 1 of 10
Pilkos Akys cover
Salos gyventojų nuotykiai cover
Svetimšalė (taisoma) cover
Princas cover
Jis, Ji arba kitas Aš cover
1008 Mėnesienos cover
Mono Dinora//short stories cover
Istorijos Sujungti  cover
Vandenys tekantis širdyje cover
Raudonoji knyga cover

Pilkos Akys

3 parts Ongoing

Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.