Suteik man vilties

Stoviu prie lango ir žvelgiu į jūrą. Atokus namelis prie jūros nuo miesto šurmulių dabar buvo viskas ką šiuo metu galėjau gauti geriausio. - Kaip jautiesi? - išgirstu tylų vaikino balsą, o vos už sekundėlės pajaučiu jo delną sau ant peties. Nusikratau jo ranką nuo savęs ir apsikabinusi save bandau sutramdyti ašaras. Atsisuku į Deividą nebepajėgdama sutvardyti jausmų. Kaip mat atsiduriu jo glėbyje. Jis leidžia man išsilieti. - Turi man papasakoti - švelniai taria, nykščiu gaudydamas mano nesibaigiančias ašaras. Linkteliu įsitaisydama ant plačios palangės, atremiu kaktą į šaltą lango stiklą tarsi bandydama pasisemti iš jo stiprybės. Paėmus Deivido ištiestą arbatos puodelį, gurkšteliu to nuostabaus kvapo ir skonio šaltinio. - Ar man padės tai, jog tu viską žinosi? - tyliai, vos girdimai paklausiu Deivido. Šis tik atsidūsta, įsitaiso ant kito palangės krašto ir pažvelgia į mane. - Gal, bet nepažadu. Galiu pažadėti tik tai, jog laikas užgydys visas tavo žaizdas - paguodžiančiai šyptelėdamas taria. Sukandu virpančią lūpą ir vėl pažvelgiu į ramią jūrą, nužvelgiu už horizonto bandančią pasislėpti saulę. - Viskas prasidėjo dar tada kai po mokyklos baigimo išvykau į Niujorką studijuoti savo svajonių profesijos...