Story cover for Project Mouse by Ricksterwriter
Project Mouse
  • WpView
    Reads 11
  • WpVote
    Votes 2
  • WpPart
    Parts 2
  • WpView
    Reads 11
  • WpVote
    Votes 2
  • WpPart
    Parts 2
Ongoing, First published Mar 05, 2021
(ĮSPĖJIMAS) Ši istorija nėra niekaip susijusi su Project X!

Į kaimą atkeliavo naujas katinas. Nieko neišmanantis apie aplinką jis netyčiomis nuklysta į katino vardu Feliksas kiemą, kur jie susipažįsta ir tampa draugais. Vieną dieną išėjęs į lauką jis netyčia nugirsta savo kambarioko ir naujojo draugo tarpusavio pokalbį. Jis išgirsta, jog kambariokas nori, kad draugas pasirūpintu Feliksu, ir už tai jis gaus savo atlygį. Dabar Feliksas nebegali ramiai vaikščioti lauke, jis privalo būti budrus, jog išliktų gyvas.
All Rights Reserved
Sign up to add Project Mouse to your library and receive updates
or
#373love
Content Guidelines
You may also like
Pilkos Akys by ggkeke
3 parts Ongoing
Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja: -Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų. Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.
You may also like
Slide 1 of 10
1008 Mėnesienos cover
Raudonoji knyga cover
Jis, Ji arba kitas Aš cover
Salos gyventojų nuotykiai cover
Atradus laisvę cover
Svetimšalė (taisoma) cover
Pilkos Akys cover
Istorijos Sujungti  cover
Vandenys tekantis širdyje cover
Mono Dinora//short stories cover

1008 Mėnesienos

4 parts Ongoing

Paskutinėje šio didingo ir, iš dalies, gėdingo etapo stotelėje: šūdais ir myžalais patvinusioje mūsų, taip vadinamojoje, mirtininkų kameroje, blusomis, kirminais, parazitais ir mikrobais apėjusį kūną, kurio aš jau kokias dvi savaites nebeprausiu ir net nebesikasau, šiandien sunaikins ir mano, ne itin gudrų protą, jie profesionaliai amžiams užmigdys. Tokia čia tvarka. Inshallah. "Čia, visai šalia esančioje patalpoje (Nr. 101), aš ir gimiau; tačiau nei tėvo nei motinos, kaip ir seserų bei brolių (o jų gausybė) gaila, bet niekada taip ir nemačiau" Tokių minčių kontekste, paskutinį kartą - nežinau, ar iš baimės, ar iš laimės - (turbūt) paskutinį kartą išvėmiau paskutinius likučius su visomis kirmėlėmis ir morališkai nusiteikiau šiam YPATINGAM RITUALUI. Jaučiau, kas netrukus įvyks. Aš žinojau. Prieš kelias savaites, man atrodo, netgi tai sapnavau. Jaučiu Aukštesniųjų Jėgų kvėpavimą tiesiai man į SIELĄ. Manęs jau laukė mano Lemtis. Tokia mano Dalia. Tebūnie, kaip NORI JIS. Mashallah. "Paskutinėmis dienomis jie mūsų čia jau nebemaitina. Iškada. Vis Tiek tuoj išmes ir užkas." ....