- Mano širdis - vandenynas. Tik vietoje vandens į mano sielos krantus daužosi beribio skausmo bangos.
- Aš noriu, tikrai noriu būti normali ir kovoti už savo gyvenimą, bet negaliu. Nebemoku. Nebeturiu, kas išmokytų atstatyti sudegintus tiltus.
- Žinai, dėl tavęs aš galiu mirti, bet tik su sąlyga, kad pirmiau pamatysiu tavo kančią. Noriu paragauti nekenčiamo žmogaus kraujo, ar leisi?
- Visada esu tas, kurio aplinkiniai neprisimena. Kartais pagalvoju, gal ir nereikia, kad jie mane prisimintų, gal man pakaks gražaus antkapio? Taip, tikrai, pakaks.
- Mano siela norėjo sparnų, tačiau kūnas neleido jų užsiauginti. Todėl gavau pasiūlymą tapti angelu. Manau, sutinku dėl galimybės paskraidyti bent kartą.
"Jau net psichopatai nebegali būti tokie žiaurūs, kokie žiaurūs yra mūsų gyvenimai."
Ji tyliai žengė siauru koridoriumi. Dusliai skambėjo žingsnių aidas. Ji nesuprato - ar tikrai jį girdi, ar tai tėra jos vaizduotės pokštas. Viskas buvo pernelyg painu ir sudėtinga. Ir visą tai dar labiau slėgė, nei pats koridorius, kuris labiau priminė urvą ar ertmę, iš kurios buvo bandyta padaryti kažkas modernaus ir pasauliui įprasto matyti. Ji neskubėjo, atrodė, kad dar laukia visa amžinybė kelio.