Ar galima žmogų mylėti taip stipriai,kad net jausti fizinį skausmą? Būti "apakus" ir nematyti visko kas blogai tiesiog ignoruojant blogas žmogaus savybes? Apgaudinėti save ir manyt,kad žmogus pasikeis? Kas yra blogiau,žmogų idealizuoti ar jame atrasti visus trūkumus? Amžina ir vienintelė meilė,ji egzistuoja? Ar gali jautęs vieno žmogaus bučinį,prisilietimą,jausmus-buti įsitikinę,kad tai yra tikroji tavo meilė? O noras būt ištisai kartu,tai meilė ar tiesiog prisirišimas? Apskritai, kas yra meilė? Gal tai pripratimas?Prisirišimas?Patogumas? Romanuose aprašomi jausmai,banalūs. Filmuose rodomi santykiai,skaudina. Ką skelbia žmonės,gali būti netikra. O kaip gyvenime?Ar tikrai kiekvienas turi savo antrąją pusę?O jeigu,tas žmogus kuris dabar šalia taves,yra kito žmogaus antroji,obuolio pusė?Atiduosi?Ar laikysies sau? Sakoma,kai žmogų tikrai myli,tau nesvarbu,ar jis su tavim,ar ne. Svarbiausia,kad žmogus butu laimingas. Ar paleisi? Dabar galvoji,ką kainuoja apkabinimas? Ką kainuoja vienas, jausmų dalinimas? Ir kaip galėčiau aš tave pamiršt? Pasakyk į mano ausį tyliai,ką aš padariau ne taip,ką galiu aš padaryt kitaip? Aš pasiilgau! Išgirdau tave nors tu neprabilai,tikrai nenutylėsiu apie tai. Jausmai jau išdalinti,belieka laukti atsakymo,širdim tikiu Tu pasiilgai... Žinau,ar tu žinai,kad myliu raides į kurias galiu sudėti žodį : MYLIU. Meilė...Tai kaip pirmoji,raudonojo vyno taurė,užkandant bučiniu.Tai netobuli,tačiau nuoširdūs žodžiai,kuriu nekeistum į jokias eiles.Tai suvokimas,kad jau nebebijai mirties.Tai šokis lietuje,skambant tik lašų muzikai. Tai gebėjimas neatsiminti...Kada baigiasi miegas ir prasideda glamonės... Žmonės patys pasirenka,ko jie nori gyvenime. Pripažink žmogau, labai mažai veidų kuriuos dabar norėtum pamatyti? Dar mažiau balsų,kurie glosto širdį? Visgi,pasakos ne kiekvienam. Pasakos tik tiems,kas jomis tiki. P.s istorijoje daug keiksmažodžių,atvir