TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

Užuojauta sklinda iš lūpų kitiems, bet ką daryti, kai tos užuojautos reikia mums patiems? Artema ir jos sesuo buvo auginama atsakingai ir griežtai. Nuo lankymosi bažnyčioje iki gebėjimo susitaupyti pinigus pačiom ir nusipirkti taip norimus daiktus. Taip buvo visada iki kol Artemos šeimą ištinka nelaimė ir ji lieka stovėti ant plikos žemės. Jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Jos mąstymas, jos vertybės, jos norai pasikeičia į kažką, ko ji pati neatpažįsta.
Kapstydamasi po paliktus pelenus ji susipažįsta su Arenu. Tai dvi praeitys, dvi ateitys, kurių atskirti nereikėtų, kurių padalinti nevertėtų. Jų pažintis niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie ieškojo ir surado arba kurie vis dar ieško ir neranda. Jie buvo du atsitiktiniai nepažįstamieji kažkokiame bare. Ji, kaip nedera, merginai, visiškai apsinešusi, o jis dar tik bekeliantis butelį prie lūpų. Jaunystė ir veržlumas įprasti terminai jų gyvenimuose, tik štai, kas sujungė juos netyčia, atvėrė ir prarają, galinčią sulaužyti visus dešimt rankos pirštų. Triviumo istorija supažindina su kažkuo į ką vertėtų įsijausti per daug nežinant, kas laukia priešaky.