Jos širdis

„Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose." Aristotelis

Atara nuo pat mažumės žinojo, kad išsiskiria iš kitų bendraamžių. Ji nėra sveika, kaip dažnai įvardijo, turi širdies defektą, tapusį siaubingu nuosprendžiu. Mergina bando laikytis įsikibusi vilties, kad nors kartą sėkmė jai nusišypsos ir gaus taip laukiamą donorą, galintį suteikti galimybę gyventi. Mylėti. Patirti tai, kuo mėgavosi bendraamžiai. Bet dienos bėgo, virto į ilgus mėnesius, dar ilgesnius metus, o tinkamas donoras taip ir neatsirado. Rusenanti viltis vis geso, Atara liovėsi beviltiškai tikėtis, kad kada nors pasveiks, atsiribojo nuo supančio pasaulio ir kantriai laukė, kada širdis ją paves ir nustos plakusi...

Eroto nuostabias dienas sugriauna baisi tragedija - miršta be proto mylima žmona. Širdgėlos apgaubtus griuvėsius supurto jam po nosimi pakištas sutikimas dėl velionės organų donorystės. Guosdamasis, kad to norėjo altruistė žmona, kad pildo gerumu kitiems gyvavusios mylimosios paskutinę valią, nenoromis pasirašo dokumentus ir toliau skandinasi nesibaigiančiame skausme dėl netekties.

Bet čia dar tik prasideda likimo vingiai. Širdis trokšta širdies, ypatingai jeigu ta širdis kartą jau privertė suvienodinti plakimo ritmus. Ar įmanoma kovoti su likimu? Ar įmanoma liautis mylėti virpėjusią širdį, kurią pamilai dar nė nepajutęs kaip ši plazda?