Marionetė

"Aš juk jaučiau, kad kažkas ne taip... turėjau tai suprasti...".
Simona žiūrėjo į savo atvaizdą, vonios kambario veidrodyje. Jos akys buvo raudonos nuo ašarų pertekliaus, jos rankos drebėjo ir laikė bukas, virtuvines žirkles... Simonos veide pasirodė pyktis ir neapykanta... Jos rankos net nesudrebėjo, kai toji nurežė sruoga savo ilgų, šviesių plaukų. Ji pakėlė galvą ir suriko: "Na! Dabar aš jau panaši į ją? Ką man dar padaryti, pogalais?"
Simona sviedė žirkles ant grindų ir pati lėtai nuskomu sulyg vonios kambario sieną ir jau net nesugebėjusi daugiau verkti, pasijautė visiškai beviltišku padaru...