Atsibusk

Kartais mes bijome to, ko nežinome.
Nors, jei atvirai, mes visada bijome to, kas mums nepažįstama. To, kas dar nematyta ir negirdėta. To, kas atneša į pilką kasdienybę ryškų raudonį.
Tokia mūsų prigimtis. Bijoti. Ir paklusti įsigalijusiems dėsniams.
Mes nenorime to pripažinti. Tačiau taip yra.
Ir vienas tų dėsnių yra,jog visada atsiranda kažkas,kas gali pakeisti mus, mūsų mąstymą. Ar net įveikti mūsų baimes.
Kokia ironija, jog mes visada į tokius žmones numojame ranka. Ar tiesiog lėtai žudome tą žmogų iš vidaus, sunaikindami užsilikusius kitokio mąstymo likučius.
O galbūt viskas - tik ironija? Iliuzija, sukurta pasityčioti iš mūsų?
Viktorija tą supranta. Ji žino. Ji tuo tikra.
Tik kartais per didelis žinojimas nėra pranašumas.
O gal tai tėra dar vienas melas?
Dar viena ironija tarp milijono kitų.