Dienoraštis

Sveiki, mano vardas Ana. Turiu broli Luką, ir sese Aurelija. Mano santykiai su jais nėra patys maloniausi. Manau daugeliui žmonių irgi nėra patys maloniausi santykiai su broliais ir seserimis, taigi turėtumėt mane suprasti. Nekenčiu savo tėvų. Aurelija ir Tomas net nežino, kodėl aš jų taip nekenčiu, bet aš nenoriu jų liūdinti dėl tokių dalykų, jie dar per jauni, kad tai suprastu. Žinoma nekenčiu ir jų abiejų, bet tas nekentimas yra žymiai kitoks, jūs suprantate. Taigi, manau, kad turėjo iškilt klausimas, kodėl aš jų nekenčiu? Taip, turėtu taip būti, jie man nepasako tiesos apie mane. Dieve, jie net ne mano tėvai, ne mano sesė, ne mano brolis. Aš įvaikinta. Mano tikrieji biologiniai tėvai kažkur bastosi ko gero net nežinodami, kad aš egzistuoju. Žiauru, tiesa? Aš radau tėvų spintoje dokumentą apie save. Tas dokumentas buvo apie mane, todėl man parūpo jis. Oi ne, ne tėvų spintoje, o melagių. Taigi, tas dokumentas buvo apie mane, ten buvo mano nuotrauka kai man buvo vos 5 metukai, o po ja buvo parašyta mano vardas, pavardė, gimimo metai, gyvenamoji vieta. Tiesa ji jau kita nei toji parašyta. Po to buvo parašyti globėjai ir jų parašai. Dieve, pasijaučiau tarsi siuntinys už kurį reikėjo pasirašyt. Net nepastebėjau, kaip mano skruostais nuriedėjo ašaros. Apsiverkiau. Tai šlykštu. O, pagaliau grįžo tėvai. Tiksliau globėjai. - Sveikute, Ana. Kas tau? Kodėl verki?
Aš jai nieko neatsakiau, o tiesiog parodžiau dokumenta. Ji įsižiūrėjo ir po to suprato kas ten.
- Ana, tai ne tai ką tu manai.
- O kas tai? - pro ašaras ištariau. - Kas tai, mama? Oi, ne atsiprašau, globėja ar kas tu ten.
- Ana, Anyta, prašau išklausyk mane.
- Kodėl nepasakėt? aš jau nebemaža mergaitė kuri nieko nesupranta, man 16, ir visdėlto kažką suprantu. Dieve, ir visa tai ką man sakė kiti buvo tiesa? Tu man liepei netikėti ir pūdrinai smegenis?
Grįžo tėtis.
- Kaž čia vyksta? Anyta? Katerina? ar aš kažk