Pilkos Akys

Įeinu į namus, jaučiu, jog kažkas ne taip... Įeinu į virtuvę matau jog ant žemės guli girtas tėvas ir bando atsistoti, o kampe tūpi mama ir užsiėmusi galvą tyliai sau po norim kartoja:
-Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks? Kodėl mano gyvenimas toks?
Nežinojau kaip elgtis, niekuomet nemokėjau užjausti žmogaus. Nebuvau šiltas žmogus, turbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės matydavau tėvą girtą, o mamą verkiančią ir kartojančia tuos paprastus, bet daug ką reiškiančius žodžius. Nuo pas darželio laikų prisimenu kaip verkdavau, kai mama palikdavo mane su kitais svetimais vaikais. Visada matydavau kaip kitus mano mažuosius draugus pasiima mama arba abu tėvai. Pasiilgę savo dukros ar sūnaus jį apkabiną, pabučiuoja ir paklausia kaip sekėsi. Iš pradžių ir man taip būdavo. Žinoma, tekdavo laukti ilgai, kol mama grįš iš darbo ir pasiims iš čia. Kai ateidavo verkdavau, nes ten palikdavau savo žaislus, savo svajonių gyvenimą. Bet po kelių kartų viskas baigėsi, turėdavau kaip suaugęs vaikas pareiti namo, kelias būdavo ilgas, keturi, penki kilometrai. Tuo metu mano kojos nebuvo labai ilgos, todėl mažais žingsneliais pareidavau namo. Žiemą, kai jau tamsu, rudenį, nesvarbu koks oras ar lytų, ar žaibuotų.
Priėjęs prie mamos padėjau jai ranką ant peties ir tylėjau. Neturėjau ką. Žinoma, man atrodė, kad tai mažai, bet mano mama buvo ne savanaudė, ne tokia kaip tėvas, kuris galvodavo apie save, sau suteikiamus malonumus ir linksmą gyvenimą. Mama nusišluosčiusi žandus pakėlė galvą į mano pilkumą ir tuštumą sukaupusias akis.