"-Ar tu rimtai?-sukliku sėdėdama viešbučio kambaryje ant sofos ir žiūrėdama televizorių per kurį dabar rodė žinias.
-Kas?-vaikinas išnyra iš balkono ir kambaryje padvelkia aštrus cigarečių kvapas.
-Jie sudarė mano fotorobotą! Dabar ir aš ieškomųjų sąraše!-cypiu.
-Nurimk,-sukikena garbanius.
-Tau juokinga?-žvelgiu į jį.
-Tavo reakcija juokinga,-kikena.
Iš jo linksmo krizenimo pradedu juoktis kartu, kol galiausiai kikenimą pakeičia rimta mano veido išraiška.
-Ką man dabar daryti?-tyliai klausiu žiūrėdama į jį iš apačios.
Mus skyrė koks vienas metras. Jis stovėjo tolėliau nuo sofos, o aš sėdėjau sukryžiavusi kojas ant sofos. Vaikinas pavarto rankose laikomą cigaretę stebėdamas ją . Paskui pasižiūri į mane, prieina, pritūpęs pasižiūri į mane iš apačios. Dabar aš žiūrėjau į jį iš viršaus. Savo kimiu balsu, kuris mane taip žavi, taria:
-Žinau kas tau padės nusiraminti,-jis lėtai man tarp lūpų man įspraudžia cigaretę,-atsipalaiduok,mažyte,-sukužda."