Mūsų pasaulyje egzistuoja dvi grupės.
Vieni sako, kad yra žmonių, gebančių regėti vaiduoklius, girdėti daugiau niekam negirdimus balsus, suprasti gyvūnus, matyti ateities vaizdinius...
Kiti teigia, jog tai visiška nesąmonė, nes vaiduokliai ir pabaisos neegzistuoja. Nėra jokių slaptų pasaulių. Nei veidrodžiuose, nei spintose, nei po žeme... Tokių dalykų tiesiog nėra ir negali būti, nes mokslininkai viską jau išaiškinę. Mes esam žmonės, viršutinė mitybos grandis, stipriausi ir protingiausi jei ne visoje visatoje, tai bent pasaulyje. Įdomu, ar jie kada nors sužinos teisybę...
Net seniau aš nepriklausiau nei vienai iš šių grupių. Nebuvau nei lengvatikė, nei skeptikė. Visada laikiausi to auksinio viduriuko.
Nors jau tada žinojau, kad kažkur manęs laukia tikroji tiesa.
Ir štai ji.
Aš esu Teresa Devon.
Niko ir Sofijos Devonų dukra.
Tai viską keičia.
Trečioji istorijos dalis.
1 knyga - "Neprabudęs Kraujas"
2 knyga - "Prabudęs Kraujas"
3 knyga - "Valdantysis Kraujas"
___________
Kaja pagaliau tapo tuo, kuo visada turėjo būti - siela, ieškančia teisingumo. Kol mergina taikstėsi su savo perversmu, visus Eridės gyventojus ima bauginti Svazilando karaliaus auganti galia. Karalystės ima skilti į dvi barikadų puses. Pasižadėjusi Aštuoneriems Dievo sūnums, Kaja yra pasirengusi Eridei atnešti taiką ir įvykdyti savo pačios trokštamą kerštą, tikėdama, kad dėl šio tikslo gali paaukoti bet ką.
Didingi merginos planai ima bauginti draugus. Ar ji tikrai pasirengusi viskam? Ar po aštriu, žalių akių žvilgsniu vis dar slepiasi tyra meilė, atsidavimas ir ištikimybė? O gal šios vertybės tėra menkos kliūtys, kurias įmanoma įveikti užsidėjus naują kaukę?